Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Dėstytojau, noriu ko nors daugiau pasiekti. Noriu aprašyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Papasakoti, kaip yra iš tiesų , pasakė ji. Ką iš tiesų reiškia būti juodaode moterimi, tuoj įkopsiančia į ketvirtą dešimtį, auginančia du mažus berniukus savo bute viename iš socialinių daugiabučių anapus upės Bronkse. Ar jis negalėtų jai padėti? Gal retkarčiais duotų patarimų?

Keista, kad tokios pagalbos ji paprašė Maleko. Tai neįėjo į jo pareigų apibrėžimą. Tačiau Malekas sutiko. Pažadėjo skaityti jos rašinius. Ir juose nebūtinai turi būti aptariamos tik mokymo programoje numatytos temos. Jis juos pataisysiąs. Patarsiąs.

– Nesijaudink, Kandise.

Iš tiesų jis tai darė daugiau dėl savęs negu dėl jos. Pagalba šiai studentei, nutarė jis, bus tas išeities taškas, nuo kurio jis pradės čia, Amerikoje, naują gyvenimą. Nuo kažko juk reikia pradėti, tai kodėl ne nuo Kandisės Vinsent? Taigi jis tris mėnesius skaitė išsamius jos gyvenimo aprašymus – kokios dramos vyksta kiekvieną rytą paliekant vaikus mokykloje, kaip ji kiekvieną savaitę dūsta valstybinių įstaigų priimamuosiuose, laukdama maisto talonų ir pažymų pašalpai, kompensacijai už komunalines paslaugas, sveikatos draudimui gauti. Nesibaigianti stumdymosi ir biurokratijos karuselė, kuri priminė jam, kaip žmonės gyvena Teherane. Kandisės pasaulis jam buvo tolimas, bet pažįstamas. Ir pamažu iš šio susirašinėjimo netikėtai užsimezgė nuotolinė bičiulystė. Tyra. Ji daug neprašė, tik atsakyti į elektroninius laiškus.

Tačiau dabar artėjo mokslo metų pabaiga, ir Kandisė vėl apsilankė jo kabinete susirūpinusi, kad, jai baigus koledžą, jis pamirš ją ir nebenorės toliau skaityti jos rašinių.

– Ar leisite man ir toliau siųsti jums savo rašinius, dėstytojau?

– Žinoma.

Nudelbusi žvilgsnį į šalį ji tarė:

– Mano berniukų tėvas netrukus išeis iš kalėjimo.

– Ar tai gerai, ar blogai, kad tavo vyras išeis į laisvę?

Ji papurtė galvą:

– Jis jau seniai man ne vyras. Tik vaikų tėvas. Nežinau, ar čia gerai, ar blogai. Pažiūrėsim. Kad ir kas nutiktų, būkite tikras, aš jums apie tai parašysiu.

Jis atsistojo, o ji žengė artyn ir stipriai, šiltai, seseriškai apkabino. Atsitraukusi pažvelgė į jį ir tarė:

– Mano knygoje jūs esate teigiamas personažas, dėstytojau.

Jis patikino, kad irgi jaučia simpatiją jai.

Po pusvalandžio Malekas sėdėjo prie anglų kalbos katedros vedėjo kabineto durų. Jis buvo gavęs vedėjo elektroninį laišką, kuriame šis pranešė, kad jam skubiai reikia susitikti su Maleku, kol dėstytojai neišsivažinėjo vasaros atostogų. Kyštelėjęs galvą iš savo kabineto ir pamatęs čia pat sėdintį Maleką, jis rankos mostu pakvietė įeiti. Vedėjas buvo vienas iš tų energingų mažų administratorių, kupinų nervingo entuziazmo. Malekas dažnai matydavo jį tolimuose pastato flygeliuose, tikrinantį, ar kitų katedrų augalai tinkamai palaistyti. Lygiai prieš trejus metus šis vyrukas netikėtai atsiuntė jam elektroninį laišką siūlydamas dirbti jų katedroje rezidentu žurnalistu. Po vienerių metų bandomojo laikotarpio, jeigu viskas bus gerai, jie kasmet atnaujinsią sutartį su Maleku. O po penkerių metų jis galėsiąs gauti ir nuolatinį etatą.

Malekui nespėjus net atsisėsti vedėjas paklausė:

– Kaip manote, ar galėsite kitais metais išleisti kokią nors knygą?

– Kol kas dar renku jai medžiagą.

– Ką tai reiškia?

Vedėjo balse skambėjo nuoskauda, tarsi Malekas būtų jį įžeidęs. Jis buvo teksasietis ir turėjo neįprastai aukštą balsą. Savo nusivylimą jam reikėjo nukreipti į kokį nors konkretų dalyką, ir tai, kad Malekas neįstengė publikuoti nė vieno straipsnio apie Vidurio Rytus, suteikė galimybę jam pasiraukyti.

– Pakviečiau jus čia dirbti, nes knygoje, kurią parašėte, įžvelgiau jūsų galimybes. Aš kovojau, kad būtumėte priimtas dirbti mūsų koledže.

Iš tiesų tai nebuvo knyga, veikiau reportažų iš amerikiečių karų pakraščių rinkinys, ir sumanymas ją išleisti Malekui į galvą atėjo beveik atsitiktinai. Baigęs Berklio universitetą jis dar septynerius metus plūkėsi siekdamas Vidurio Rytų studijų daktaro laipsnio. Septynerius metus studijavo sufistų, musulmonų mistikų, gyvenusių Basroje, nūdienos Irake, prieš tūkstantį metų, filosofiją. Jos mokyklas, kurių atstovai nepaliaujamai skelbė, kaip Dievo šviesa apšviečia visus ir kiekvieną. Malekas nemanė, kad šis studijų objektas nenaudingas (kas nors juk turi studijuoti tokius dalykus), tačiau 2002-aisiais, kai jis gavo šios srities daktaro laipsnį, amerikiečiai jau buvo Afganistane, rengėsi invazijai į Iraką, ir retas kuris universitetas ieškojo žmogaus, galinčio papasakoti studentams apie musulmonų mistikus, gyvenusius prieš tūkstantį metų. Taigi jis susikrovė daiktus ir grįžo namo. Sina, kuris jau keletą metų gyveno Teherane, padėjo savo senam draugui gauti vertėjo darbą; vėliau Malekas įsitvirtino vertimų srityje ir susirado savų klientų, žurnalistų, kartkartėmis atvykstančių rengti reportažų, tokių kaip Klara Vikingstad. Ilgus metus studijuodamas doktorantūroje Malekas ištobulino ir arabų kalbos įgūdžius, todėl jis tapo vienu iš tų retų vertėjų, kurie galėjo lydėti Vakarų žurnalistą ne tik Irane ir Afganistane, bet ir Irake bei kitose arabų šalyse. Po kurio laiko jis pasidarė labai paklausus vertėjas, kurio pavardė buvo užrašyta kiekvieno Europos ir Amerikos užsienio korespondento adresų knygelėje. Taip jis ėmė dalyvauti įdomiuose įvykiuose ir pamažu pradėjo pats rašyti laisvu laiku nedidelius reportažus, publikuoti juos Azijos laikraščiuose ir interneto portaluose. O tada tarsi iš dangaus nukrito šis teksasietis su aukštu nosiniu balsu: jis parašė Malekui elektroninį laišką siūlydamas dirbti jo vadovaujamoje katedroje ir mokyti studentus rašyti kūrybiškus reportažus . „Kodėl gi ne?“ – pamanė Malekas. Šiaip ar taip jam ėmė įkyrėti gyvenimas Teherane, nuolat važinėjant po Vidurio Rytų regioną. Toks darbas ilgainiui įklampina į detales: dar vienas savižudis sprogdintojas, dar vienas pasikėsinimas į aukštą pareigūną. Dar viena raketa, paleista iš radijo bangomis valdomo lėktuvo, nukrypo nuo kurso ir nusinešė keturiasdešimties vestuvininkų gyvybes. Pasidarai ciniškas, o paskui dėl ciniškumo ima graužti sąžinė ir nebetenki ramybės. Taip susidarė ydingas ratas. Toks ydingas, kad Malekas jau buvo pradėjęs žaisti su opiumu, kurio tarp Teherano ir Kabulo ilgai ieškoti netekdavo.

Taip, jis grįš į Ameriką ir mokys studentus kūrybiškai rašyti reportažus, kad ir ką tai galėtų reikšti. Teksasiečio pasiūlymas buvo Dievo dovana, gelbėjimosi ratas. Turint galvoje, kad Malekas nagrinėjo musulmonų mistikų filosofiją daugiau negu dešimtmetį, įskaitant paskutinius bakalauro studijų metus, mokslinio darbo siūlymas tikriausiai buvo savotiška gražaus, idealaus teisingumo apraiška. Jis to nusipelnė.

– Kol kas renku medžiagą, – pasakė jis vedėjui. Tai buvo akivaizdus melas. Jis neturėjo jokių sumanymų. O knygą todėl, kad likimo valia atsidūrė tų karų sūkury ir tiesiog pavaizdavo, ką matė. Jis buvo ne toks kaip Klara Vikingstad ar kiti žurnalistai, kuriems vertėjavo. Jis buvo ne profesionalas. Tuos įvykius aprašyti jam pavyko todėl, kad buvo jų liudininkas. O tai didžiulis skirtumas.

Vedėjas paėmė nuo stalo buteliuką kažkokių vaistų, iškratė sau į saują keletą skirtingų spalvų piliulių ir vienu kartu tarsi kokius saldainiukus jas prarijo. Paskui gurkštelėjo kavos ir pažvelgęs į Maleką tarė:

– Ir dar šis tas.

Malekas laukė, kol jis baigs.