Maya Blake - Svarbiau už deimantą

– Kaip suprantu, kalbame apie mano tariamą kabareto programą? – Rebelė pažvelgė per petį. Pastebėjusi, kaip per stiklo pertvarą iš kito biuro ją godžiai stebi grupelė vyrų, ji nusišypsojo ir pamojavo jiems.

Rūstus Drako žvilgsnis ta pačia kryptimi privertė jo darbuotojus išsiskirstyti, nors drąsuolis Stenas Makalisteris dar išdrįso pamoti atgal.

Nusprendęs, kad jau pats laikas šį farsą užbaigti, Drakas sparčiu žingsniu nužirgliojo prie laikinai išvykusio vyriausiojo finansininko stalo ir čiupo telefono ragelį.

– Čia ponas Andželis. Atsiųsite apsaugą į Denielso kabinetą. Turiu nekviestą viešnią, kurią reikia palydėti iš pastato. Ir informuokite mano apsaugos vadą, kad dar iki šios dienos pabaigos ant savo stalo noriu matyti ataskaitą apie tai, kaip įvyko šis pažeidimas.

Jis trinktelėdamas padėjo ragelį į vietą.

– Oho, ar tai tikrai buvo būtina?

Drakas pasisuko ir pamatė ją stovinčią ta pačia poza prieš langą. Viena ranka buvo įsirėmusi į klubo linkį, o galvą laikė klausiamai pakreipusi į šoną. Švelnių kaip šilkas juodų plaukų kuodas buvo šiek tiek pasislinkęs į šoną. Rebelė žiūrėjo į jį pašaipiai pakėlusi vieną antakį.

– Susitinku su klientu po mažiau nei pusvalandžio. Išmesčiau tave pats, bet paskui neturėsiu laiko nusiprausti po dušu.

Išgirdus menkai tepaslėptą įžeidimą Rebelės veidas persimainė. Drakas pajuto vaikišką pasitenkinimą, kad pataikė kuo tiksliausiai. Jautėsi keistai išmuštas iš pusiausvyros nuo pat akimirkos, kai išvydo ją iš šalia esančios savo darbo vietos. Pagal jo norą dirbti skaidriai buvo suplanuotas ir biuras – čia vyravo atviros erdvės ir stiklinės pertvaros. Taip galėjo matyti beveik visus. Nors norėjo tikėti, kad dabartinių savo darbuotojų stebėti nereikia, užsitarnavo jų ištikimybę, bet savo kailiu skaudžiai patyrė, kad kartais lojalumas kainuoja labai daug.

Alternatyvioje veikloje, kurią pasirinko, švelniai tariant, buvo žvėriška konkurencija. Per savo karjerą sudarė kelis daug pastangų reikalaujančius sandorius, kad pasiektų tai, ką turėjo šiandien.

Tačiau jis nesitikėjo sulaukti dienos, kai teks turėti reikalų su gracinga viliokle, rodančią šou programą ant jo vyriausiojo finansininko grindų. Drakas nutraukė labai svarbų pokalbį telefonu, ko iki šiol nebuvo padaręs. Dabar jo laukė dar vienas skambutis jau susierzinusiam egocentriškam klientui. O ši nepažįstamoji atvirai iš jo šaipėsi.

– Tikiuosi, kad nepasijausi labai kvailai, kai sužinosi, kas esu, – tarė ji balsu, kuris vertė Draką įsiklausyti į kiekvieną žodį.

– Man neįdomu, kas tu. Mano apsauga galės suteikti tokios informacijos, jei man jos reikės. Dabar mane labiausiai domina greitai išmesti tave iš patalpų…

– Na, gerai, tai juokinga. Aš Rebelė Deniels, Neitano Denielso dukra. Atėjau čia, nes ketinome su tėvu papietauti. Pamiršau užsiregistruoti pas apsaugą apačioje, todėl Stenas mane įleido. Tėčio neradau, tad pamaniau, kad jis susitikime ar veikia kažką panašaus, todėl sugalvojau palaukti jo čia. O joga tam, kad šiek tiek sumažinčiau įtampą.

Drako galvoje kilo iš karto keli klausimai. Ar jo apsaugininkai tokie atsainūs, kad kažkas gali tiesiog užmiršti prisistatyti apsaugos poste ir vis tiek pasiekti biurą? Ji – Denielso dukra? Ir kodėl ji patiria įtampą?

– Tavo tėvai pavadino tave Rebele? – šiek tiek sutrikęs dėl to, kad iš jo lūpų išsprūdo šią akimirką mažiausiai svarbus klausimas, Drakas stebėjo, kaip jos lūpų kampučius išrietė šypsena.

– Tikrai ne, nors mano mama svarstė, kodėl to nesugalvojo, kai pradėjau jį naudoti būdama penkiolikos.

Drakas laukė stebėdamas, kaip jos veidu nuslinko šešėlis. Kai Rebelė ir toliau nenuleido nuo jo akių, bet daugiau nieko nepasakė, jis suraukė kaktą.

– Tai koks tavo tikras vardas?

– Maniau, kad tau neįdomu, – Rebelė pasisuko ir pasilenkė, kad pakeltų nuo žemės jogos kilimėlį.

Drakas prisivertė nukreipti žvilgsnį nuo žavingo jos užpakaliuko į nuogas pėdas, o tada visiškai nusuko nuo jos akis, nes net jos persikų spalva nulakuoti kojų pirštų nagai jam kėlė susidomėjimą.

– Man esi įdomi tik tiek, kiek gali padėti surasti savo tėvą.

Rebelė staiga pakėlė galvą, prie kūno laikydama suvyniotą kilimėlį. Ji susiraukė.

– Ką reiškia surasti tėvą? Ar jis ne čia?

– Ar turėjai kokią nors priežastį manyti, kad jis galėtų būti čia? – atšovė Drakas.

– Žinoma, kad turėjau, kitaip kam būčiau čia ėjusi?

Drakas atkreipė dėmesį, kad link biuro sparčiai artėja du stambūs vyrai. Jo apsaugos tarnybos vadovas atrodė labai sunerimęs. Taip ir turėtų būti. Kai jie pasiekė duris, Drakas kilstelėjo ranką.

– Kada paskutinį kartą šnekėjaisi su savo tėvu?

Rebelė nukreipė žvilgsnį nuo grėsmingai priartėjusių vyrų atgal į Draką.

– O ar tai svarbu?

– Nes ir aš labai norėčiau su juo pasišnekėti.

Rebelė akimirkai išpūtė akis ir, jei Drakas nebūtų įdėmiai jos stebėjęs, šis nežymus ženklas būtų prasprūdęs jam pro akis.

– Tai jo čia nėra? – neatlyžo Rebelė.

– Regis, dėl to jau sutarėme, panele Deniels. Ar ketini atsakyti į mano klausimą, ar turėčiau perduoti tave jiems?

Drakas galva mostelėjo į apsaugos vyrus.

Rebelė suraukė kaktą.

– Kas iš tikrųjų vyksta? Jei mano tėvo čia nėra ir tu nori, kad išeičiau, taip ir padarysiu. Nėra reikalo mosuoti kardais. Ir manęs tikrai nereikia išlydėti.

– Bet čia buvai viena daugiau nei penkiolika minučių. Kas žino, kokios informacijos per tą laiką galėjai prisirinkti?

– Kaltini, kad kažką pasisavinau? – pasipiktino Rebelė.

– O ar tai tiesa?

– Žinoma, kad ne!

– Leisiu jiems patiems tai nuspręsti. Esu tikras, kad po kelių valandų, kai bus peržiūrėti apsaugos kamerų įrašai, iškrėsti tavo daiktai ir tavo tariamas nekaltumas patvirtintas, tave paleis, – Drakas rankos mostu parodė savo vyrams, kad jie užeitų.

Į biurą įėjo įmonės apsaugos tarnybos vadovas, o iš paskos įsliūkino jo pavaduotojas.

Drakas nekreipė dėmesio į atgailaujančius jų veidus.

– Paimkite panelės Deniels krepšį…

– Tu turbūt juokauji!

– Ir jogos kilimėlį. Patikrinkite, ar neturi nieko, kas jai nepriklauso…

– Gerai jau gerai. Atsakysiu į tavo prakeiktus klausimus.

Vyrai stabtelėjo pusiaukelėje.

Drakas papurtė galvą.

– Paimkite juos. Palikite jos batus. Pranešiu jums, kai su ja pabaigsiu.

Rebelė pažvelgė į jį pagiežos kupinu žvilgsniu ir stipriai suspaudė rankose kilimėlį, kai jaunesnysis apsaugininkas žengtelėjo link jos. Žydra ugnimi besisvaidančiomis akimis ji paleido kilimėlį, įkišo kojas į kelius siekiančius batus ir įsirėmė rankomis į klubus.

– Gal jau užbaikime šį absurdišką tardymą?

Atrodė, kad nuo jos skraido kibirkštys. Kitu laiku Drakui būtų patikę pakurstyti šią ugnį, kad pažiūrėtų, kokia stipri būtų liepsna. Jau ilgai jo gyvenimas buvo pilnas tik kartėlio, kaltės ir griežtos tvarkos. Visi kiti jausmai Drakui buvo prabanga, kurios negalėjo sau leisti.

Būtent poreikis viską laikyti savo rankose liepė jam suvaldyti šią situaciją, kol ši neatsisuko prieš jį patį. Jau ir taip per ilgai leido įtarimams dėl Neitano Denielso likti neišaiškintiems.

Drakas išsitiesė.

– Eime.

– Kur einame? – atžariai paklausė Rebelė.

– Į mano biurą.

– Mmm… pone?

Drakas pasisuko į savo apsaugos tarnybos vadovą.

– Mums reikia šios ponios vardo ir pavardės, kad galėtume ją įregistruoti sistemoje.