Maya Blake - Išsvajotoji Esmeralda

Romanas

Vilnius

2019

Versta iš Maya Blake, The Sultan Demands His Heir, 2017

© Maya Blake, 2017

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2019

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019

ISBN 978-609-03-0539-3

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Esmė Skot prabudo, vos tik suvibravo telefonas ir aptemusį kambarį perskrodė melodija. Širdis pašėlusiai daužėsi, ji pakėlė galvą nuo pagalvės ir pažvelgė į šviečiantį ekraną.

Nieko neįprasto dirbant socialine darbuotoja sulaukti skambučio vidury nakties. Dėl globotinių bėdų ir itin griežtos tvarkos ji turėjo būti pasiekiama dvidešimt keturias valandas per parą.

Bet šį kartą persmelkė nuojauta, kad skambutis nesusijęs su darbu. Ta pati nuojauta, kuria buvo priversta kliautis ir dėl ne itin kilnių tikslų būdama paauglė.

Tas gyvenimo etapas jau seniai praeityje.

Po ketvirto signalo Esmė, trokšdama, kad ranka nustotų drebėti, pakėlė ragelį.

– Klausau?

– Ar kalbuosi su Esmeralda Skot?

Esmeralda. Širdis suspurdėjo. Tėvas vienintelis ją vadino Esmeralda. Jo nematė ir su juo nekalbėjo aštuonerius metus.

– T-taip, – Esmė prisivertė atpalaiduoti žandikaulį.

– Džefrio Skoto dukra? – pasigirdo sodrus vyro balsas – mandagus, su vos girdimu akcentu. Griežtas ir arogantiškas, verčiantis stipriau suspausti telefoną.

Ne, tai nėra įprastas skambutis.

Nors dėmesį prikaustė grėsmingas balsas kitame laido gale, Esmė atsisėdo ir įjungė prie lovos pastatytą lempą.

– Taip. Kas skambina?

– Mano vardas Zaidas Al Amenas. Esu vyriausiasis Džaharo karalystės kaltintojas, – buvo girdėti pasididžiavimas. Ir nepalaužiamas ryžtas.

Esmei trūko oro, bet ji neleido blogai nuojautai užvaldyti minčių.

– Kuo galiu padėti? – paklausė balsu, kokį paprastai nutaisydavo norėdama nuraminti globotinius.

– Skambinu pranešti, kad jūsų tėvas suimtas, – akimirką tvyrojo šalta tyla. – Po dviejų dienų paskelbsime oficialius kaltinimus ir patrauksime jį baudžiamojon atsakomybėn.

Odą pervėrė tūkstančiai ledinių adatėlių, o skrandyje susisukęs kietas mazgas patvirtino, kad, nors prieš aštuonerius metus ji išsižadėjo Džefrio Skoto kaip tėvo, šis vyras vis dar drebino jos pasaulį.

– Suprantu…

– Jis reikalavo, kad jo teisę į skambutį panaudotume susisiekdami su jumis, tačiau akivaizdu, kad jo turimas jūsų telefono numeris seniai nebegalioja.

Esmė girdėjo vos juntamą abejonę, bet dar nebuvo pasirengusi atskleisti, jog ji pasirūpino, kad būtent šiam konkrečiam asmeniui jos telefono numeris būtų neprieinamas.

– Kaip mane suradote? – pasiteiravo, nors galvoje sukosi tūkstančiai kitų klausimų. Nė vieno iš jų nenorėjo užduoti nepažįstamajam sodriu balsu.

– Mano policijos pajėgos vienos geriausių pasaulyje, panele Skot, – pasigirdo išdidus atsakymas.

Mano?

Išgirdusi valdingą atsakymą, Esmė susiraukė, bet ant liežuvio galo sukosi dar vienas klausimas. Kad ir kaip nenorėjo, privalėjo paklausti.

– Kuo jis kaltinamas?

– Sąrašas ilgas. Vos ne kas valandą tyrėjai randa vis naują priežastį laikyti jį kalėjime, – su kiekvienu žodžiu balsas darėsi vis atšiauresnis. – Bet didžiausias nusikaltimas – sukčiavimas.

– Tiesa, – Esmės širdis daužėsi į šonkaulius.

– Nenustebote išgirdusi naujieną, – šį kartą abejonė buvo didesnė ir nuvilnijo jos nugara.

– Anglijoje dabar vidurnaktis, pone Al Amenai. Atleiskite, jei sunkiai suvokiu žinią, – Esmė perėmė ragelį į kitą ranką, ne tokią drėgną nuo prakaito.

– Žinau apie laiko skirtumą, panele Skot. Ir nors nesame įsipareigoję jūsų tėvui jus surasti, vis tiek pamaniau, kad norėsite žinoti apie įvykį…

– Kokį įvykį? – pertraukė Esmė.

– Kalėjime, kuriame laikomas jūsų tėvas, kilo susirėmimas…

– Ar jis sužeistas? – Esmę nuo minties, kad kas nors nutiko tėvui, supykino.

– Per medikų apžiūrą jam nustatytas lengvas sukrėtimas ir kelios mėlynės. Jau rytoj jį grąžins į kamerą.

– Tai jį vėl gali užpulti. Ar ką nors darote, kad jį apsaugotumėte? – beveik šaukdama Esmė nusimetė antklodę ir išsiropštė iš lovos. Laukdama atsakymo žingsniavo nuo vieno neilgos lovos galo iki kito.

– Jūsų tėvas nusikaltėlis, panele Skot. Jis nenusipelnė ypatingo elgesio ir tokio nesulauks. Manykite, kad išvis pasisekė, jog jums paskambinau. Kaip minėjau, po dviejų dienų skelbsime nuosprendį. Tik nuo jūsų priklauso, ar dalyvausite. Labos nakties…

– Palaukite! Prašau, – pridūrė supratusi, kad vyras tebesiklauso. Esmė prisivertė galvoti racionaliai. Jei tai būtų vienas iš jaunųjų jos globotinių, kaip ji pasielgtų?

– Ar jis turi advokatą? Manau, jog turi teisę į jį?

Trumpa tyla leido suprasti, kad jos žodžiai įžeidė vyrą.

– Nesame atsilikusi šalis, panele Skot, nesvarbu, ką apie mus rašo laikraščiai visame pasaulyje. Jūsų tėvo banko sąskaitos įšaldytos, kaip paprastai būna sukčiavimo atveju, tačiau jam paskirtas valstybės advokatas.

Esmės širdis apsunko. Iš patirties žinojo, kad daugelis valstybės skiriamų advokatų turėdavo per didelį darbų krūvį. O kadangi jos tėvas neabejotinai kaltas, niekas per daug nesistengs dėl jo gerovės.

Nors iš pradžių Esmė norėjo kuo greičiau užbaigti pokalbį ir padėti ragelį, dabar tą jausmą užgožė kaltė. Su tėvu nutraukė ryšius dėl svarbios priežasties. Pakeitė savo gyvenimą. Neturėtų jaustis kalta.

– Ar galiu su juo pasikalbėti?

– Gerai, – po kelių sekundžių tylos prabilo vyras. – Kai gydytojai jį išrašys iš ligoninės, suteiksiu galimybę jums paskambinti. Būkite pasiekiama šeštą valandą ryto. Labos nakties, panele Skot.

Pokalbis nutrūko ir tvirtas balsas kitame laido gale nutilo.

Nemalonus pojūtis skrandyje, kurį sukėlė kimus, jaudinantis skambintojo balsas, išsisklaidė. Esmė padėjo telefoną ir atsisėdo ant lovos, vaizdas akyse liejosi, o rankos virpėjo. Kaip Zaidas Al Amenas pastebėjo, naujiena Esmės nė kiek nenustebino. Tiesą sakant, ji labiau nustebo, kad tam prireikė net aštuonerių metų.

Sunkiai iškvėpė, tikėdamasi, kad kaltė, pyktis ir skausmas atlėgs. Kai po dešimties minučių jai vis dar nepavyko suvaldyti emocijų, ji nupėdino prie staliuko miegamojo kampe.

Jau tikrai nebepavyks užmigti. Vienintelis būdas užkirsti kelią grįžtantiems prisiminimams – kibti į darbą. Darbą, kuris, ačiū Dievui, leido galvoti apie kitų žmonių rūpesčius. Dirbdama ji prasiblaškydavo. Nuo pat pirmos dienos, kai prieš ketverius metus pradėjo eiti jaunesniosios socialinės darbuotojos pareigas, toks prasiblaškymas buvo veiksmingiausias, nes duodavo teigiamų rezultatų. Kartais visai nepastebimų, bet dažniausiai labai reikšmingų. Šiaip ar taip, tai gana geras būdas išsivalyti sielą.