Maya Blake - Svarbiau už deimantą

Rebelė nutraukė savo žodžių srautą ir sukandusi dantis stebėjo, kaip nepažįstamasis neskubėdamas vėl ją apžiūrinėja. Pirštais suspaudusi nertinio, aprišto aplink liemenį, rankoves, Rebelė laukė, kol jis pažvelgs jai į akis.

– Žinoma. Dėl Neito dukters padarysiu viską. Beje, įspūdingas vardas.

Dirbtinai šypsodamasi Rebelė luktelėjo, kol vyras perbrauks kortele per skaitytuvą, ir tyliai padėkojo, kai jis prilaikė atviras duris, kad ji galėtų įeiti.

– Nėra už ką. Mano vardas Stenas. Eime, parodysiu jums, kur yra Neito biuras. Šiandien jo nemačiau… – Stenas susiraukė, – kaip ir visą šią savaitę, kai įdėmiau pagalvoji. Bet esu tikras, jis bus kažkur čia.

Rebelės širdis nusirito į kulnus, kai išgirdo, ką kalba Stenas. Nors dabar jau buvo tėvo kompanijos biure, staiga suprato, kad tik spėjo, jog jis šiandien bus darbe. Taip ilgai slopintas skausmas grasinosi išsilieti ir paskandinti tą optimizmo krislelį, kurį šias dvi savaites slapčia puoselėjo.

Nustūmusi tokias mintis į tolimiausią kampelį Rebelė koridorių labirintais nutipeno paskui Steną. Galiausiai jie pasiekė pirmąsias iš dviejų šlifuoto metalo durų ilgame tyliame koridoriuje.

– Štai ir atėjome.

Stenas pasibeldė ir įėjo. Išorinis biuras buvo tuščias, vidinis taip pat, ką Rebelė pamatė nusekusi jam iš paskos. Steno kaktą išvagojo gili raukšlė ir jis pasisuko į Rebelę.

– Regis, Neito čia nėra. Kaip ir jo asistentės…

Nujausdama, ką Stenas pasakys toliau, Rebelė užbėgo jam už akių.

– Aš sutinku palaukti. Esu tikra, kad jis ilgai neužtruks. O jei greitai negrįš, jam paskambinsiu.

Stenas akimirką atrodė dvejojantis, tačiau galiausiai linktelėjo.

– Žinoma, – jis ištiesė jai ranką. – Mielai pakviesčiau tave kada ko išgerti, Rebele.

Rebelė vos susilaikė nesusiraukusi.

– Ačiū, bet negaliu. Mano dienotvarkė artimiausioje ateityje yra užpildyta, – Rebelė greitu metu neketino pradėti susitikinėti, jokių santykių. Šiuo metų laiku ji ir taip turėjo ką veikti – kovojo su kankinančiu kaltės ir širdgėlos jausmu.

Spauda mėgo spėlioti, kodėl, likus kelioms savaitėms iki Valentino dienos, Rebelė Deniels pradėdavo lankytis pašėlusiuose vakarėliuose. Ji tyčia stengėsi išlaikyti apgaulingą nerūpestingos merginos įvaizdį.

Mažiausiai norėjo, kad kas iššniukštinėtų tiesą apie įvykį Šamoni prieš aštuonerius metus. Saugojo savo mylimos mamos atminimą ir, be to, gyveno su didele kalte, kad dar atskleistų tai smalsuoliams.

Dabar, kai praėjo jos taip nelaukiamas gimtadienis, Rebelė visą dėmesį sutelkė į artėjantį čempionatą.

Šypsodamasi, kad atsisakymas nebūtų toks skausmingas, Rebelė su palengvėjimu atsiduso, kai Stenas apgailestaudamas gūžtelėjo pečiais ir išėjo.

Rebelė lėtai apsisuko ir ėmėsi apžiūrinėti biurą su stiklo sienomis, priklausiusį jos tėvui. Iškvėpusi leido sau atidžiai apžvelgti brangų poliruotos odos krėslą ir raudonmedžio stalą, ant kurio buvo itin kruopščiai išdėlioti daiktai, kaip tai darydavo tėvas. Virpančia širdimi Rebelė priėjo dar arčiau, neatitraukdama akių nuo vienintelio asmeninio daikto, stovinčio dešinėje stalo pusėje.

Nuotrauka vaikiškame rožinės ir žalios spalvos rėmelyje, kurią padovanojo tėvui per jo gimtadienį prieš dvylika metų, atrodė lygiai taip pat, kaip ji prisiminė. Fotografijoje jai tebuvo trylika. Rebelė šypsojosi kartu su mama važiuodama tandeminiu dviračiu. Tada nežinojo, kad po kelerių metų jos šeima bus išdraskyta. Kaip nežinojo ir to, kad tai įvyks dėl jos pačios kaltės.

Jokie rūpesčiai tada dar neslėgė Rebelės pečių. Ji augo apsupta tėčio, kuris dievino savo žmoną ir dukterį, ir mamos, kuri skatino Rebelę siekti savo svajonių, nepaisant jokių pakeliui pasitaikančių kliūčių, meilės.

Būtent nepaliaujamas Rebelės svajonės siekimas sudaužė jos šeimą į šipulius. Mergina tai aiškiai suprato. Tačiau niekada negalėjo atsisakyti savo troškimo dalyvauti šuolių nuo tramplyno su slidėmis čempionate. Rebelė žinojo, kad taip išduotų savo gyvybingą ir ypač talentingą mamą, kuri pati taip ir nesugebėjo tapti čempione.

Skaudančia širdimi ji paglostė nuotrauką.

Tėvas taip ir nesuprato jos noro siekti svajonės. Jis griežtai tam nepritarė ir žėrė tiek daug kritikos, kad galiausiai jie nebesugebėdavo būti po vienu stogu nepradėję aršių ir nesibaigiančių ginčų. Bet net tada Rebelei nekilo mintis, kad išėjusi iš namų ji praras tėvą taip ilgam. Nemanė, kad jo pasmerkimas ir nesugebėjimas atleisti bus nepajudinamas kaip uola.

Rebelė nuleido ranką. Dabar yra čia. Ir netrukus susidurs su pačiu svarbiausiu savo karjeros iššūkiu.

Prieš tam atsitinkant norėjo sužinoti, ar yra koks būdas susitaikyti su tėvu.

Prisivertusi nusiraminti Rebelė ėmė aplinkui ieškoti ženklų, kur galėtų būti jos tėvas. Jo kompiuteris buvo išjungtas, o žymeklis stalo kalendoriuje ženklino dieną, kuri buvo prieš dvi savaites.

Prisiminus Steno žodžius Rebelės nerimas dar išaugo. Nusprendusi per daug apie tai negalvoti, ji nuėjo į tolimąjį didžiulio biuro galą ir pasidėjo savo jogos kilimėlį ir sportinį krepšį. Dar pusvalandį žingsniuodama pirmyn ir atgal po biurą Rebelė ėmė jaudintis tik labiau, nes vidinis balsas šaukte šaukė, kad kažkas čia negerai. Ji tėvo balso pranešimų gaviklyje paliko dar vieną žinutę, kad neišeis iš jo biuro, kol jis jai neperskambins, tada pasidėjo telefoną ir nertinį ant kavos stalelio ir pasitiesė jogos kilimėlį ant grindų.

Santykiai su jos tėvu – sutvarstyta, bet toli gražu nesugijusi žaizda – vėl paaštrėjo dėl jo laiško, sukėlusio Rebelei didelį skausmą. Tas skaudulys ir kančia veikė jos gebėjimą susikaupti, o to Rebelė negalėjo sau leisti. Net jos treneris Gregas šiandien apie tai užsiminė, todėl buvo nutarta treniruotes papildyti jogos pratimais.

Rebelė įveikė čempionato atranką ir užsitikrino sau poziciją čempionų titulo siekiančių sportininkų komandoje. Todėl dabar negalėjo nukrypti nuo tikslo, kad ir kokių neišspręstų bėdų turėjo su tėvu.

Atsisėdusi ant kilimėlio Rebelė vėl įsikišo ausines, atliko tempimo pratimus ir užsimerkė. Sukryžiavusi kojas priešais save ji kelis kartus giliai įkvėpė, kad išlaikytų pusiausvyrą, o tada ėmėsi jogos pratimų.

Pirmieji jos kūnu nubėgę virpuliukai, Rebelė taip manė, kilo kūnui panirus į atsipalaidavimo būseną. Po pastarųjų kelių savaičių sumaišties tokia jausena buvo labai maloni. Tačiau kai šiurpuliukai nepraėjo ir su kiekvienu įkvėpimu tik stiprėjo, šiek tiek susierzinusi Rebelė ėmėsi sukamųjų pratimų pečiams. Toptelėjo, kad nesulauks palengvėjimo tol, kol nepasikalbės su tėvu.

Staiga jos šnerves pasiekė kvapas: tamsus, hipnotizuojantis, su citrusinių vaisių natomis ir daugiau nei lašeliu brutalaus vyriškumo. Iš pradžių Rebelė pamanė, kad tai tik jos vaizduotės padarinys. Tačiau kaskart įkvėpus tas dvelksmas vis labiau jaudino, įtraukdamas ją į pojūčių sūkurį, stiprėjantį kartu su nugara bėgiojančiais virpuliais.

Lėtai nusileidusi iš „žemyn žiūrinčio šuns“ pratimo pozicijos Rebelė atsigulė ant pilvo ir ištiesė kairiąją koją už savęs tikėdamasi, kad pramankštinusi įsitempusius raumenis atsikratys keisto jausmo, apėmusio visą kūną. Pakartojo pratimą su dešiniąja koja, jausdama malonų tempimą.

Tačiau tai nepadėjo atitraukti dėmesio ir kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi susikaupti.

Sukandusi dantis Rebelė atsisėdo ir plačiai išskėtė kojas, laikydama jas statmenai kūnui. Pasilenkė prie pat vienos kojos, paskui prie kitos, tada pasilenkė per vidurį, pasirėmė alkūnėmis ir pakėlė dubenį nuo grindų.