Хамфри Хантер - Vyru failai

Hamfris?

Tikrai?

Ar dar kas nors turi tokį vardą? Aš ir pati kilusi iš šeimos, kurios narių vardai juokingi – mano tėvai yra Peteris ir Paiper, o pavardė Kokiai, bet Hamfris? Koks keistas vardas. Draugai man patarė užmesti akį į trečiadieninį London Lite numerį ir Hamfrio skiltyje pamatyti nuotrauką. Reikėjo pasakyti jiems, ar noriu būti su juo supažindinta.

Po poros dienų visiškai užmiršau nusipirkti tą laikraštį, bet buvau tokia susijaudinusi, kai jie man jį išgyrė, kad paprašiau kambario draugės nupirkti laikraštį pakeliui iš darbo (aš jau buvau grįžusi, lijo, o aš nesijaučiau tokia beviltiška). Tad Sunita parnešė šlapią laikraštį, ir mes ėmėm greit versti puslapius, ieškodamos Hamfrio Hanterio skilties. Štai ji. Sunita pasakė: „Oho, jis gerai atrodo.“ Aš nutariau tiesiog užversti puslapį ir toliau žiūrėti televizorių, nes tikrovė neatitiko mano įsivaizdavimo, ir aš nusivyliau (nuotrauka buvo baisi – dar fotografuojamas Hamfris paprašė spausdinti bet kurią, tik ne šitą nuotrauką. Šikniai). Sunita manė, kad vis tiek reikėtų su juo susipažinti, bet aš nebenorėjau dar labiau nusivilti. Be to, jis rašė apie vyrų ir moterų santykius. Kas jis toks – vyriškasis Kerės Bredšou atitikmuo? Mačiau užtektinai Sekso ir miesto serijų, tad nenorėjau, kad mūsų pasimatymo smulkmenas sužinotų visas Londonas. Kokia nesąmonė! Ir su kieka merginų jis susitikinėjo? Aišku, jis neieško Tos Vienintelės. Kaip rašyti apie vyrų ir moterų santykius, jei nesi vienišas? Padariusi tokias išvadas nusprendžiau eiti linksmintis su draugais, o ne į pasimatymą su Hamfriu.

Per penkiolika mėnesių nuėjau į kelis nevykusius pasimatymus, ir Oli ir Pipa susituokė. Vis galvodavau apie Hamfrį Hanterį ir svarstydavau, ar nereikėjo nueiti į pasimatymą su juo. Dabar jau buvau galutinai apsisprendusi susipažinti. Išvakarėse viena sėdau į traukinį, o Pipa susitarė, kad fotografas paims mane į alinę, kur vyko priešvestuvinis vakarėlis. Pagaliau atėjo Hamfris Hanteris. Pipa iškart parodė į jį pirštu: „Tai Hamfris, su kuriuo norėjom tave supažindinti.“

Ak, pamaniau. O paskui – oi.

Kaip sakoma senoje pieno produktų reklamoje: atsargiai, atsargiai, Hamfris tuoj bus čia... ir jis pasirodė. Sugebėjau atsisėsti prie to paties stalo kaip ir jis, nors jis nepratarė man nė žodžio (o tarp mūsų sėdėjo tik vienas žmogus). Tačiau kažkas vyko.

Kitą rytą Sunita, nors ir nėjo į vestuves, susitiko su manimi, nes buvo švenčiama jos gimtajame miestelyje, ir aš papasakojau jai viską apie Hamfrį Hanterį, apie savo nuojautą ir tai, kad jis visai ne toks kaip nuotraukoje. Aukštas, maloniai besišypsantis, jo gražios akys ir neįtikėtinai žemas balsas. Dar nebuvau su juo nė kalbėjusi, o jau taip apie jį galvojau. Sunita buvo nepatikli: ji dvejus metus nagrinėjo mano vyrukus ir santykius, iš kurių nieko neišėjo, nes aš visuomet siekiau vyrukų, kurių žinojau negausianti. Bet likus dviem savaitėms iki draugų vestuvių pasikeičiau. Nutariau mesti visas tas kvailystes, nebeskaudinti savęs ir atsikratyti vyrukų, kurie džiaugdavosi naudodamiesi nežinančia ko nori mergina. Man jau buvo gana. Nenusipelniau tokio elgesio. Žinojau, kad vieną dieną sutiksiu žmogų, kuris mane mylės tokią, kokia esu, ir nesistengs manęs keisti. Turėjau išvyti tuos vyrus iš savo gyvenimo. Taip ir padariau.

Tiesa, kad kai atsikratęs visų blogybių, supranti, ko nori, ir imi gerbti save, sulauki atpildo. Atpildo gali tekti palaukti, o gali sulaukti jo greitai kaip aš – po dviejų savaičių. Jis ateina tada, kai esi pasiruošęs.

Taigi per vestuvių šventę, bažnyčioje, geriant, pietaujant ir šokant ponas Hamfris Hanteris su manimi nekalbėjo (nors žinojo, kad atėjau visiškai viena ir nieko nepažįstu). Nusišypsojo vieną kartą, tik tiek. Dar vakar reikėjo suprasti, kad aš jam nepatinku. Bet kodėl jis atsidurdavo šokių aikštelėje, kai ten būdavau ir aš? Kodėl nenuleisdavo nuo manęs akių? Ir kodėl tiesiog nepasikalbėjo su manimi?

Galų gale jis gavo mane paprastai: vyrukas, su kuriuo šokau, per daug mane suko ratu, ir aš atsidūriau Hamfrio glėbyje. Kibirkštys, nesveikas drugelių plasnojimas pilve, nutirpę keliai, – viskas buvo taip romantiška. Kai lauke pasibučiavome, pasirodė jaunikis, nusišlapino visai šalia mūsų ir girtas sumurmėjo: „Prieš šešias savaites nuspėjau, kad tai įvyks.“

Taip ir įvyko. Hamfris dabar yra mano vaikinas ir geriausias draugas. Mes vienas kitą gerbiame, mylime, nesistengiame vienas kito pakeisti ir apskritai mums smagu. Praėjus vos dviem mėnesiams po to, kai mūsų akys susitiko, mudu dviem savaitėms išvykome atostogauti į Antigvą, ir abu nusigandome. Kai užsisakėme kelionę, mes net „oficialiai“ nebuvome pora. Nerimavau, kad galiu jį išgąsdinti tokiu pasiūlymu, bet Hamfris norėjo keliauti, ir tai man buvo tikras išbandymas. Visos išvykos su draugais, o ne šeimos nariais man baigdavosi prastai. Bet su Hamfriu buvo puiku, nors kelionės pradžioje apsinuodijau maistu.

Kartais klausiu savęs, ar būtume tapę pora, jei būtume susipažinę po sužadėtuvių vakarėlio. Nemanau. Tada nė vienas mūsų nebuvo pasirengęs rimtiems santykiams, abu turėjome bagažo ir abiem reikėjo šio to išmokti iš kitų žmonių. Visa tai įrodo, kad kai žmonės atsikrato bagažo ir išmoksta pamokas, likimas ar kita jėga randa kaip juos suvesti. Kas būtų buvę, jei būčiau pabijojusi viena eiti į vestuves? Ar Hamfris Hanteris ir aš būtume kada nors susitikę? Gal ir ne. Štai kodėl vienišam žmogui yra svarbu drąsiai siekti to, ko trokšta. Kažkur skaičiau, kad devyniasdešimt procentų gyvenimo įvykių nulemia mūsų sprendimai. Tad gali būti, kad patys kuriame savo likimą. Turite pažvelgti į save ir sužinoti, ko iš tiesų reikia, kad būtumėte laiminga. Taip pat supratau, kad reikia atsikratyti visos praeities ir gyventi šia diena, džiaugtis kiekviena akimirka ir nešvaistyti laiko savanaudžiams vyrukams, kurie – giliai širdyje žinote – jums netinka. O svarbiausia – nepraraskite savigarbos.

Hamfris turi dvi seseris, kurias be galo myli, tad aš žinau, kaip jis gerbia moteris, o viskas, ką rašė šioje knygoje, yra tiesa – vyrų požiūris nėra toks sudėtingas, kaip mes, merginos, manome. Gana nemalonu skaityti kai kuriuos pasakojimus, nes ir man yra tekę patirti panašių išgyvenimų. Tačiau, manau, verta žinoti, kas gali nutikti kitiems, kol dar nevėlu. Tada galima pagalvoti, kaip pasielgtume, jais dėti.

Tiesą sakant, apmaudu, kad ši knyga pasirodė tik dabar. Aš nekenčiau bendrauti su vyrais, jau pati mintis kėlė šleikštulį. Man nelabai sekėsi – kaskart linksmindavausi su vaikinais, kuriuos sutikdavau tamsiame klube, o dienos šviesoje jie pasirodydavo esą atstumiantys. Man stigo pasitikėjimo savimi susitikinėti su patinkančiais vaikinais, pernelyg jaudindavausi, patiksiu jiems ar ne, ir negalėdavau pakęsti laukimo, kada jie man atsiųs žinutę ir pakvies į pasimatymą. Šios knygos patarimai būtų labai pravertę.

Visuomet maniau, kad kuo daugiau vaikinų sutiksi, tuo aiškiau suprasi, ko iš tiesų reikia. O ilgiau pabūti vienišai irgi labai svarbu. Mums visiems reikia pažinti save, kad suprastume, kas daro mus laimingus. Pažįstu porą merginų, kurios sulaukusios dvidešimt penkerių metų išsiskyrė su vaikinais ir ėmė panikuoti liksiančios vienišos, todėl labai greit susirado kitus, visai nemąstydamos, kodėl žlugo ankstesnės draugystės. Galiausiai jos liko nusivylusios ir klausė savęs, kodėl nesutinka To Vienintelio. Mano patarimas toks – neskubinti įvykių ir pasistengti suprasti, ko jums iš tiesų reikia – net jei reikia palaukti To Vienintelio.