Хамфри Хантер - Vyru failai

Kas jis per kvailys? Ir kodėl jo draugai vis tiek su juo tąsosi? Nemanau, kad suprantu, kodėl. Galiu tik pasakyti, kad vienas kitą ilgai pažįstantys vyrukai yra labai ištikimi draugai.

Kodėl vyrukai nerimauja dėl kitų vyrukų

Kai vyrukui labai patinka mergina – iš tikrųjų patinka, – kaskart į ją pažvelgęs, jis pagalvoja, kokia ji nuostabi ir kad jis negali patikėti, jog yra toks laimingas (pažiūrėkite, kaip Deividas Kameronas žvelgia į savo žmoną Samantą – tas vyras nuolat galvoja, koks laimingas jis yra). Taigi kartkartėmis vyrukams atrodo, kad ir kiti jaučia tą patį, ką jisai. O jei bet kuris kitas vyrukas jo merginai jaučia tą patį, anksčiau ar vėliau pamėgins ją atimti. Ir kuo labiau stengsis, tuo labiau tikėtina, kad jam pavyks. Tokios įsimylėjusio, bet nesaugumo kamuojamo vyruko mintys.

Ar įsimylėjusios merginos jaučia tą patį savo vaikinams? Manau, kad taip.

VIENIŠIUS PATARIA:

1. Ne visi vyrukai blogi.

2. Kai kurie vyrukai visiškai nepritaria kitų vyrukų elgesiui.

3. Vyrų draugystė – keistas, ne visada suprantamas dalykas.

4. Kai kurie vyrai tiesiog linkę į neištikimybę. Jūs dėl to nekalta.

5. Tikėkite žmonių gerumu, bet nepraraskite budrumo.

PABAIGA

Sėdęs rašyti paskutinio straipsnio, nepaprastai susijaudinau. Suvokiau, kaip ilgėsiuos paties rašymo, džiaugsmo, kurį dėl to patyriau (draugai dažnai juokdavosi iš manęs), žinojimo, kad mano straipsnius skaito daugybė žmonių, ir, neneigsiu, pamaloninto ego, kas savaitę matant savo veidą laikraščio puslapyje (nors nuotrauka buvo klaiki). Šlakstydamas ašaromis kompiuterio klaviatūrą (na, buvo ne visai taip, bet jūs tikriausiai įsivaizduojate, kaip), nutariau pasidalyti per dvejus metus įgyta patirtimi. Dvidešimt šeštą mėnesį būdamas vienišas, parašiau štai ką:

„Nesvarbu, kaip susipažįstate su patinkančiu žmogumi. Tiesiog sudarykite didžiausias galimybes tam nutikti, o geriausia tai padaryti – liautis baimintis, jog būsite atstumta. Tai svarbiausia mano išmokta pamoka. Beveik visi žmonės, ir vyrai, ir moterys, per daug baiminasi būti atstumti. Vyrukai, atsiminkite, nėra taisyklių, nusakančių, kur, kada ar kaip pakviesti merginą į pasimatymą. Jei norite tai padaryti, tiesiog pakvieskit. Jei ji atsisako, nieko baisaus. Verčiau pabandyti ir nudegti, nei nebandyti išvis. Šiaip ar taip, smagu. Merginos, nesistenkite pakeisti vyro mąstymo. Kad ir kaip klaikiai tai skambėtų, jei vyras elgiasi šaltai, dažniausiai kaltas netikęs jo gyvenimo tarpsnis, o ne jūs. Nebarkite savęs. Neverta. Tiesiog toliau smagiai gyvenkite, maloniai elkitės su žmonėmis ir galų gale išlošite. Merginos ir vyrukai, būkite sąžiningi, neapgaudinėkite ir nemeluokite. Neverta.“

Pradžios pabaiga

Dvidešimt šešis mėnesius turėdamas kas savaitę rašyti straipsnius, tikėjausi ilgai būti vienišas. Mąsčiau, kaip susipažinti su merginomis, kodėl turėčiau susipažinti su jomis, kodėl neturėčiau, kaip susipažinti su ne tomis merginomis, kaip susipažinti su Ta Vienintele, kur turėčiau su ja susipažinti, kodėl su ja nesusipažįstu ir pagaliau – kodėl turėčiau liautis mėginęs su ja susipažinti.

Paskutinė mintis man kilo netrukus po to, kai buvo atsisakyta skilties. Tada buvau vienišas (atsiprašau tų, kurios tai perskaičiusios pamanė, kad bus kitaip – galėjau suklaidinti, kad beveik dvejus metus rašytų istorijų apie vyrų ir moterų santykius pabaiga būtų graži) ir pasijutau blogai, nesutikęs Tos Vienintelės po viso to galvojimo, kalbėjimo, rašymo, susitikinėjimų, supažindinimų ir panašiai. Tai kada tai įvyks? Ką dar galiu padaryti? Kur ją rasti? Neturėjau supratimo.

Nesigailėjau savęs ir per daug nedramatizavau padėties. Tikrai nežinojau, kur ir kaip sutiksiu merginą, su kuria norėsiu praleisti visą likusį gyvenimą. Todėl tyčia lioviausi mėginęs. Pamaniau sau – na gerai, iki šiol nepadarei nieko doro, tad gali atsipalaiduoti ir atsiduoti Dievo valiai. Pripažink, jog tai priklauso ne nuo tavęs. Gūžtelėjau pečiais ir tiesiog nusprendžiau gyventi toliau ir linksmintis. Laimė, man tai buvo nesunku, nes darbas sekėsi daug geriau, turėjau daugybę draugų, buvo vasara ir ketinau smagiai praleisti laiką. Gyvenimas apskritai buvo puikus.

Ir tuomet atsitiko šis tas, ko visai nesitikėjau.

Rugpjūčio pabaigoje, praėjus beveik dviem mėnesiams po to, kai nebeliko mano skilties, dalyvavau vestuvėse. Ten buvo daug mano draugų, žmonių, su kuriais nebuvau susiėjęs keletą metų, tad savaitgalis žadėjo būti šaunus. Buvau labai laimingas, ir tai, kad buvau vienas iš nedaugelio vestuvėse dalyvaujančių vienišių, manęs nė kiek netrikdė.

Penktadienį prieš vestuves, jos turėjo įvykti savaitgalį, su plačia šypsena veide, pakiliai nusiteikęs, nuėjau į alinę, kur visi rinkosi šventės išvakarėse, ir ten pamačiau nepažįstamą merginą. Dar nė neprabilus tarp mudviejų užsimezgė ryšys. Į plačias lankas nesileisiu.

Šarlotė pasakytų, kad aš su ja nesikalbėjau iki vėlyvo sekmadienio vakaro ir kad ledus pralaužė tik atsitiktinis mūsų susidūrimas šokių aikštelėje. Visa tai tiesa. Tačiau susitikimas nebuvo atsitiktinis. Esu neblogas šokėjas ir kadangi mūsų niekas nesupažindino, žinojau, jog tą dieną vis tiek susipažinsime. Tiesiog jaučiau, kad man dabar tinkamas metas, ir laukiau tinkamos akimirkos.

Na, bet po to mudu labai greitai tapome artimi, ir aš atradau tai, ko nebeieškojau.

Patys žinote, kaip ta patirtis paveikė knygos rašymą, nes vos sutikęs Šarlotę, ėmiau daug geriau suvokti, kas tuos dvejus su puse metų dėjosi mano galvoje ir gyvenime, kaip aš pasikeičiau, suaugau ir ką sužinojau apie save ir pasaulį. Staiga man paaiškėjo, kad kelionė nuo išsiskyrimo su mergina Y. iki susitikimo su Šarlote nebuvo beprasmė. Supratau, kas vyko, o dar svarbiau – kaip vyko. Ir tapau optimistu. Dabar tikiu laiminga pabaiga.

Svarbiausia pamoka: jei esate vienišas ilgesnį laiką (ilgiau, nei norėtumėte), liaukitės dėl to nerimauti ir sutelkite dėmesį į ką nors kita – tiesiog džiaukitės gyvenimu. Tuomet, vos pasijusite laimingas ir imsite gerai jaustis vienišas, galite sulaukti netikėtumų, susijusių su širdutėmis ir varpeliais.

Negana to, sutikau Šarlotę tinkamu metu (jau ilgai buvau vienišas) ir neberašiau straipsnių. Atslūgus įtampai, nebemąsčiau apie vienatvę apskritai, nebesukau galvos, kodėl kiekvieną savaitę esu vienišas (patikėkite, rašyti straipsnius laikraštyje buvo smagu, bet ilgainiui ėmė varginti).

Taigi viskas stojo į vietas, ir aš buvau pasirengęs lemtingai pažinčiai – buvau patenkintas gyvenimu, nejutau jokio spaudimo, ir panašiai. Bet yra dar vienas veiksnys, kuriam negali daryti jokios įtakos pasiruošimas ar išmintis. Tai sėkmė. Gryna, paprasta sėkmė. Man tikrai be galo pasisekė, kad Šarlotė apskritai pasirodė. Be jokių mano pastangų. Ji tiesiog pasirodė dėl man nenuspėjamų, nevaldomų ir nesuprantamų priežasčių.

Aišku, nesigiriu atskleidęs paslaptį, kaip surasti savo žmogų, nes negaliu užtikrinti, kad visiems pasiseks taip, kaip man, jei nutars klausyti mano patarimo ir elgtis kaip aš. Nė vienas mūsų negali daryti įtakos sėkmei, o juk visi trokštame laimingos pabaigos. Aš tegalėjau tinkamai elgtis tam žmogui pasirodžius. Buvau tam pasiruošęs.

Šitai, manau, gali padaryti kiekvienas – atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir viltis, kad laimė tiesiog susideda iš pasirengimo ir progos. Tikiuosi, ši knyga jums padės.

B.

Be abejo, jums knieti sužinoti, kaip baigėsi B. Na, kai buvau vienišas, jis suviliojo daugybę merginų. Ir pirmuosius mėnesius man susipažinus su Šarlote jis tebesielgė savaip.