Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

„Taip, bet va — kaip su efektyvumu? Tūkstantmečiais žmonės stengėsi… Teisybė, maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio Menas tebuvo skirtas nedaugeliui. Bet paskui to reikalo ėmėsi technika: masinis knygų spausdinimas, litografijos, parodos,

gramofoniniai įrašai, kinas, radijas, televizija — Meno informacija pasidarė prieinama visiems. Šiuolaikinio žmogaus iš knygų, filmų, radijo laidų, iliustruotų žurnalų ir televizijos gaunama informacija prilygsta kasdienio gyvenimo informacijai ir yra kur kas gausesnė už mokslinę, fr ką gi? Hm… meno poveikio prietaisais neišmatuosi ir eksperimentais nepatikrinsi. Belieka palyginti, sakysim, mokslo ir meno poveikį per paskutinius penkiasdešimt metų. Viešpatie, betgi jokio lyginimo nė būti negali!”

Traukinys pririedėjo prie perono, prie sutinkančiųjų, nešikų ir ledų pardavėjų minios. Vaikinas nušoko nuo gulto, nutraukė nuo viršaus kuprinę, užsimetė ant rankos lietpaltį. Bendrakeleivė plūkėsi su trimis lagaminais.

— Oho, kiek jūsų bagažo! Leiskite, pagelbėsiu, — vaikinas stvėrė patį didžiausią.

— Ne jau, ačiū! — Dama greitai atsisėdo ant vieno lagamino, užmetė tuklią koją ant antro, abiem rankom įsikibo į tretįjį, užrypavo: — Ne, ačiū! Ne jau, ačiū. Ne jau, ačiū!

Ji pakėlė veidą, kuriame nebebuvo likę jokio meilumo. Skruostai buvo ne putlūs, o papurtę, akys — ne žydros, o vandeningos, žiūrėjo užuitai ir prieštiškai. Antakiai visai dingo, — dvi prakaituotos tušo juostelės. Jautėsi: vienas vaikino judesys — ir moteris ims spiegti.

— Atleiskite! — Jis atitraukė ranką, išėjo. Jam pasidarė biauru.

„Štai prašom: iliustracija kasdieninei ir Meno informacijai palyginti! — samprotavo jis, piktai žingsniuodamas per stoties aikštę. — Maža kas galėjo atvažiuoti iš ten, kur meškos žiemoja: tiekėjas, partinis darbuotojas, sportininkas, žvejys… ne, pagalvojo blogiausia, įtarė niekšiškais kėslais! Buitinio saugumo principas: verčiau nepatikėti, negu apsirikti. Tik, tuo principu vadovaudamiesi, ar neapsirinkame kur kas labiau?”

Traukinyje jis mąstė iš neturėjimo ką veikti. Dabar samprotavo, kad nusiramintų, ir vis apie tą patį.

„Žinoma, papasakok apie bet kurį žmogų knygoje ar ekrane — jį supras, juo patikės, atleis, kas bloga, pamils už tai, kas gera. O gyvenime viskas sudėtingiau ir šiokiadieniškiau… Kam kaltinti damutę — aš ir pats ne geresnis. Kažkada — dar paikas vaikiščias — net savo tėvu netikėjau. Mylėjau jį, bet netikėjau. Netikėjau, kad jis dalyvavo revoliucijose, pilietiniame kare, buvo kuopos vadu pas Čiapajevą, susitikdavo s Leninu… Viskas prasidėjo nuo filmo „Čiapajevas”: filme iiėInivo tėvo! Buvo tikras Čiapajevas ir kiti herojai — jie stipriais lialsais sakė liepsningas kapotas frazes… o tėtušio nebuvo! Ir aplamai — koks iš tėtušio čiapajevietis? Su mama nesutarė. Kalbėjo blerbiančiu balsu pro įstatomus dantis; nakčiai juos merkdavo į stiklinę. Netaisyklingai (ne kaip kine) tarė žodžius, keistai juos iškraipinėjo. Vėl gi, pasodino 1937 metais… Ir kai jis kieme pasakojo kaimynėms, kaip Kerenskio laikais už bolševikinę agitaciją fronte dvi valandas stovėjo su visomis puošmenomis ant apkaso brustvero, kaip vežiojo Leninui į Smolnį sidabrinius frcMitininkų „georgijus” revoliucijos fondan, kaip, kazokų nuteistas mirties bausme, sėdėjo daržinėje… o kiemo moterys aikčiojo, alpo, pliaukšėjo delnais: „Karpyčius mūsų — didvyris — ak, ak!” — aš šaipiausi ir netikėjau. Aš gerai žinojau, kokie būna didvyriai — iš kino, iš radijo laidų…”

Atvažiavusysis susiraukė: prisiminimai nebuvo malonūs.

„E, galų gale tai atsitiko ne su manim! Vis dėlto — svarbiausia: atsitiko… Taip, atrodo, kad didžiojoje informacijos perdavimo priemonėje — Mene — yra kažkokia kliauda. Pažiūrės žmonės filmą ar spektaklį, perskaitys knygą, tars: „Patinka…” — ir toliau gyvens kaip gyvenę: vieni neblogai, kiti šiaip sau, o treti ir visai niekingai. Menotyrininkai dažnai randa trūkumų informacijos vartotojuose: publika, girdi, kvaila, skaitytojas nepriaugo… Susitaikyti su tokiu požiūriu, vadinasi, sutikti, kad aš pats kvailys, kad nepriaugau… ne, nesutinku! O ir išvis versti kaltę žmonių bukumui ir tamsumui — nekonstruktyvus požiūris. Vis dėlto žmonės gali ir suprasti, ir pajusti. Didesnė dalis jų nei bukagalviai, nei nemokšos. Taigi vis dėlto geriau paieškoti trūkumų pačioje priemonėje — juo labiau, kad ta priemonė man reikalinga eksperimentiniam darbui.

Atvykėlio žvilgsnis užkliuvo už telefono būdelės. Apsiblaususiomis akimis pažiūrėjo į ją: kažką jis čia turi padaryti. Prisiminė. Giliai atsikvėpė, priėjo prie automato, surinko naujųjų sistemų laboratorijos numerį. Belaukiant atsakymo, jo širdis pradėjo smarkiai plakti, burna išdžiūvo. „Jaudinuosi. Blogai…” Ragelyje gaudė vien ilgi signalai. Tuomet jis padvejojęs paskambino Sistemotologijos instituto vakarinės pamainos budinčiam.

— Jūs nepasakysite, kaip man surasti Krivošeiną? Jis ne atostogose?

— Krivošeinas? Jis… ne, ne atostogose. O ikas klausia?

— Jeigu jis šiandien pasirodys institute, pasakykite jam, būkit geras, kad atvažiavo… Adomas.

— Adomas? O kaip pavardė?

— Jis žino. Tik neužmirškite, susimildami.

— Gerai. Neužmiršiu.

Atvykėlis išėjo iš būdelės palengvėjusia širdimi: tik dabar jis suprato, kad visiškai nepasirengęs susitikimui. „Na, nieko nepadarysi, jei atvažiavai… Gal būt, jis namie?”

Jis sėdo į troleibusą. Mėlyno prietėmio apgaubtos miesto gatvės jam nerūpėjo; jis išvažiavo vasarą ir grįžo vasarą, visur žalia, lyg ir niekas nepasikeitė.

„Na o vis dėlto, kaip pritaikyti mūsų darbe Meno informaciją? Ir ar galima pritaikyti? Visa bėda, kad ši informacija netampa nei gyvenimo patirtimi, nei tiksliomis žiniomis, o kaip tik patirtimi bei žiniomis žmonės ir grindžia savo poelgius. Turėtų būti maždaug taip: perskaitė žmogus knygą — pradėjo suprasti save ir pažįstamus, pažiūrėjo niekšas spektaklį — pasibaisėjo ir pasidarė garbingas žmogus, nuėjo baikštuolis į kiną — išėjo drąseika. Ir visam gyvenimui, o ne penkioms minutėms. Tikriausiai, apie tokį būtent savo informacijos poveikį svajoja rašytojai ir dailininkai. Kodėl tokio poveikio nebūna? Imkim ir pagalvokim… Meno informacija kuriama kasdienės informacijos pavyzdžiu. Ji konkreti, apibendrinimai joje neaiškūs ir negriežti, bet ji nėra reali, o tik įtikima. Kaip matyti, čia jos silpnoji vieta. Ji negali būti pritaikyta taip, kaip mokslinė informacija: ji nepakankamai bendra ir objektyvi, kad žmogus galėtų jos pagrindu projektuoti ir planuoti savo gyvenimą. Negalima ja vadovautis ir kaip kasdienine informacija — ir būtent dėl jos konkretumo, niekad nesutampančio su konkrečiu skaitytojo gyvenimu.

O jei ir sutaptų, kas norės gyventi pamėgdžiodamas? Nukopijuoti šukuoseną — dar šiaip ir taip, bet kopijuoti masiniu tiražu rekomenduojamą gyvenimą… Matyt, „literatūrinio auklėjimo” idėją pagimdė mintis, kad žmogus kilo iš beždžionės ir jam būdingas pamėgdžiojimas. Bet žmogus — jau seniai žmogus, milijonus metų. Nūdien jam būdinga savo vertės pajautimas ir elgsenos originalumas, jis žino, kad taip tikriau.

— Akademinis miestelis! — sugergždė vairuotojo balsas iš garsiakalbio.

Atvykėlis išlipo — ir iškart pamatė bereikalingai važiavęs. Dvi standartinių ipenkiaaukščių namų eilės, susiliejančios perspektyvoje, žiūrėjio viena į kitą šviečiančiais langais. Bet namo Nr. 33 penkto aukšto kampinio buto languose šviesos nebuvo.