Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Kolinzas apsigręžė, čiupo pagalvį, užgriuvo mašiną ir paspaudė mygtuką.

Atsirado mergina su raginiais akiniais, bloknotu ir pieštuku, nukreiptu į bloknotą.

— Ką jūs norite pakviesti? — ramiai paklausė ji.

— Greičiau padėkite man! — suklykė Kolinzas, su siaubu žiūrėdamas, kaip jo neapsakomos vertės Utilizatorius vis mąžta ir mąžta.

— Misterio Vergono nėra, jis pietauja, — tarė mergina susimąsčiusi, kramtydama pieštuko galą.— Jis pasiskelbė esąs už pasiekiamumo ribų. Aš negaliu jo pakviesti.

— Ką jūs galite pakviesti?

Ji pažvelgė į bloknotą.

— Misteris Visas šiuo metu Tariamojoje Praeityje, o misteris Ilgis stato gynybinius įtvirtinimus Paleolitinėje Europoje. Jei jūs baisiai skubate, gal būt, jums geriau kreiptis į Tranzito Kontrolę. Tai nedidelė firma, bet jie…

— Tranzito Kontrolė! Gerai, išnyk! — Kolinzas sukaupė visą dėmesį į Utilizatorių ir prispaudė jį rūkstančiu pagalviu. Niekas nepasirodė. Utilizatorius dabar buvo> vargu ar didesnis už kubinį colį ir Kolinzas suprato, kad per pagalvį neįmanoma pasiekti mygtuko, kuris pasidarė— beveik neregimas.

Jam buvo dingtelėjusi mintis numoti ranka į Utilizatorių. Gal būt, jau laikas. Galima parduoti namą, baldus, susidarys gana apvali suma…

Ne! Jis dar nespėjo paprašyti sau nieko tikrai reikšmingo! Ir nuo šios galimybės neatsisakys be kovos!

Stengdamasis neužmerkti akių, jis nelinkstančių smiliumi baktelėjo į įkaitusį, net baltą mygtuką.

Atsirado liesas senis aplamdytais drabužiais. Rankoje jis laikė lyg ir spalvingai išmargintą velykinį kiaušinį. Sį jis metė ant grindų. Kiaušinis sudužo, iš jo šniokšdami išsiveržė oranžiniai dūmai, ir mikroskopinis Utilizatorius akimirksniu sugėrė šiuos dūmus, tada sunkūs, tiršti dūmų kamuoliai pakilo aukštyn, vos neužtroškinę Kolinzo, o Utilizatorius ėmė atgauti ankstesnę savo formą. Greit jis pasiekė normalų dydį ir buvo, atrodo, visiškai sveikas. Senis trūkčiodamas linktelėjo.

— Mes dirbame senoviškai, bet užtat sąžiningai, — tarė jis, vėl linktelėjo ir išnyko.

Ir vėl Kolinzui pasirodė, kad kažkur iš tolumos jo au— sį pasiekė kažkieno piktas balsas.

Sukrėstas, bejėgis jis susmuko ant grindų priešais mašiną. Nusvilęs pirštas degė ir. tvinkčiojo.

— Išgydyk mane, — sumurmėjo jis perdžiūvusiomis lūpomis ir sveikąja ranka paspaudė mygtuką.

Utilizatorius sudūzgė garsiau, o paskui visai nutilo. Skausmo piršte nebebuvo, Kolinzas žvilgtelėjo į jį ir pamatė, kad nudegimo nebeliko nė žymės — nebuvo net mažiausio rando.

Kolinzas įsipylė gerokai konjako ir, negaišuodamas nė akimirkos, atsigulė į lovą. Tą naktį sapnavo, kad jį vejasi gigantiška A raidė, bet pabudęs savo sapną pamiršo.

Prabėgo savaitė, ir Kolinzas įsitikino, kad pasielgė labai neapgalvotai, pasistatydinęs namą miške. Norint apsisaugoti nuo žioplių, jam teko pareikalauti viso būrio kareivių apsaugai, o medžiotojai žūt būt stengėsi įsikurti jo angliškame parke.

Be to, Valstybinių mokesčių departamentas ėmė gyvai domėtis jo pajamomis.

O svarbiausia, Kolinzas suprato, kad jis galų gale ne taip jau dievina gamtą. Paukščiukai ir voveraitės — visa tai, žinoma, labai miela, bet su jais juk ypatingai neišsikalbėsi. O medžiai, nors ir labai gražūs, niekad nebus, išgertuvių bendrininkai.

Kolinzas nusprendė, kad jis — miesto žmogus.

Todėl, pasitelkęs „Pouha Minailo” krovėjus, „Maksimo olfo” statybinę kontorą, „Jagtono” žaibiškų kelionių. biurą ir pridėjęs geroką pinigų sumą, įteiktą kam reikia, Kolinzas persikėlė į mažą respubliką centrinėje Amerikos žemyno dalyje. Ir kadangi čia buvo šiltesnis klimatas, o pajamų mokesčio iš viso nebuvo, jis sau pasistatė didelius, neapsakomai ištaigingus rūmus, aprūpintus visais būtinais dalykais: kondiciniu oru, arklide, šunide, povais, tarnais, mechanikais, sargais, muzikantais, baleto trupėmis — žodžiu, viskuo, kas yra kiekvienuose rūmuose. Kolinzui prireikė dviejų savaičių susipažinti sul savo naujuoju būstu.

Iš pradžių viskas ėjosi gerai.

Vieną rytą Kolinzas priėjo prie Utilizatoriaus, ketindamas paprašyti sportinio automobilio arba nedidelės— bandos veislinių gyvulių. Jis pasilenkė prie pilkos mašinos, ištiesė ranką prie raudono mygtuko…

Ir Utilizatorius atšoko nuo jo į šalį.

Pirmą akimirką Kolinzui pasirodė, kad prasideda haliucinacijos, ir net šmėkštelėjo mintis liautis gerus šampaną prieš pusryčius. Jis žengė į priekį ir siekė raudono— mygtuko.

Utilizatorius vikriai išslydo iš po jo rankos ir lėkte išlėkė iš kambario.

Kolinzas, kiek įkabindamas, pasileido paskui jį, keikdamas savininką ir visą A klasę. Matyt, tai buvo tas pats įdvasinimas, apie kurį kalbėjo Lijkas: savininkas kažkokiu būdu pasiekė, kad mašina ėmė judėti. Bet neverta dėl to laužyti galvos. Reikia tik pasivyti mašiną, paspausti mygtuką ir iššaukti vaikinus iš Įdvasinimo kontrolės.

Utilizatorius dūmė per salę, Kolinzas bėgo iš paskos. Jaunesnysis rūmininkas, blizginęs masyvią durų rankeną iš lieto aukso, sustingo vietoje išsižiojęs.

— Laikykite ją! — riktelėjo Kolinzas.

Jaunesnysis ekonomas keverziškai žengė pirmyn ir užtvėrė Utilizatoriui kelią. Mašina, grakščiai pasukusi į šalį, išsilenkė ekonomo ir tarsi strėlė nurūko prie durų.

Kolinzas spėjo prišokti prie išjungtuvo, ir durys traš— kėdamos užsitrenkė.

Utilizatorius įsibėgėjo ir pralėkė pro uždarytas duris. Atsidūręs lauke, jis paslydo ant guminės žarnos, bet greitai atgavo pusiausvyrą ir pasileido už tvoros į laukus.

Kolinzas dūmė paskui jį. Kad tik jį pavyčiau…

Staiga Utilizatorius pašoko aukštyn. Kelias sekundes jis kabojo ore, o paskui nukrito žemėn. Kolinzas puolė prie mygtuko. Utilizatorius išsisuko, įsibėgėjo ir vėl pašoko. Jis kabojo maždaug dvidešimties pėdų aukštyje viršum Kolinzo galvos. Tada dar daugiau pakilo tiesiai į viršų, sustojo, ėmė pašėlusiai suktis vilkeliu ir nukrito.

Kolinzas išsigando:, staiga Utilizatorius pašoks trečią kartą, visiškai pakils aukštyn ir nebegrįš atgal. Kai Utilizatorius nusileido, Kolinzas buvo pasiruošęs. Jis padarė apgaulingą judesį ir įsigudrinęs paspaudė mygtuką. Utilizatorius nespėjo išsisukti.

— Įdvasinimo kontrolė! — triumfuodamas sušuko Kolinzas.

Pasigirdo nedidelis sprogimas, ir Utilizatorius paklusniai apmirė. Įdvasinimo neliko nė pėdsakų.

Kolinzas nusišluostė suprakaitavusią kaktą ir atsisėdo ant mašinos. Priešai vis arčiau ir arčiau. Kol dar galima, reikia panorėti kokio didelio dalyko.

Greitai po kits kito jis paprašė sau penkių milijonų dolerių, trijų veikiančių naftos šaltinių, kino studijos, geros sveikatos, dvidešimt penkių šokėjų, nemirtingumo, sportinio automobilio ir veislinių gyvulių bandos.

Jam pasirodė, kad kažkas sukikeno. Kolinzas apsižvalgė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios.

Kai jis vėl atsigręžė, Utilizatorius išnyko.

Kolinzas žvelgė, išplėtęs akis. Ir kitą akimirką jis taip pat išnyko.

Kolinzas atsimerkė ir pamatė stovįs prieš stalą. Už stalo sėdėjo nerangus raudonveidis vyras, kuris anksčiau mėgino įsigauti į jo kambarį per sieną. Jis neatrodė piktas. Jo išvaizda greičiau buvo taiki ir net melancholiška.

Kokią minutę Kolinzas stovėjo tylėdamas; jam buvo gaila, kad viskas baigėsi. Savininkas ir A klasė galų gale jį sučiupo. Bet vis dėlto tai buvo puiku!

— Na, — pagaliau tarė Kolinzas, — jūs atgavote savo mašiną, ko gi jums iš manęs dar reikia?