Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Tą naktį jis prastai miegojo.

Jam tarytum pasigirdo kažkieno balsas. Of gal būt, tiesiog pasivaideno? Stengdamasis prisiminti, kaip visa tai atsitiko, Džo Kolinzas tik žinojo, jog gulėjo lovoje, per daug pavargęs, kad galėtų nukelti nuo antklodės kojas su kiaurai permirkusiais batais, ir buvo įsispoksojęs į nusidriekusį per murzinas geltonas lubas įtrūkimų voratinklį, stebėdamas, kaip per įtrūkimus lėtai, melancholiškai, lašas po lašo sunkiasi vanduo.

Štai tada, matyt, tas ir įvyko. Kolinzui pasirodė, tarsi prie jo lovos blykčioja kažkoks metalinis daiktas. Jis kilstelėjo ir atsisėdo. Ant grindų stovėjo kažkokia mašina. Ten, kur anksčiau jokios mašinos nebuvo.

Ir kai Kolinzas iš nustebimo įsmeigė į ją akis, kažkur toli toli nepažįstamas balsas tarė:,Na, štai! Tai jau viskas!”

O gal jam tik pasigirdo. Tačiau mašina, be abejo, stovėjo priešais jį ant grindų.

Kolinzas atsiklaupė, norėdamas ją apžiūrėti. Mašina buvo panaši į kubą — maždaug trijų pėdų ilgio ir pločio — ir tyliai dūzgė. Pilkas, grublėtas jos paviršius iš visų pusių buvo visiškai vienodas, tik viename kampe jis pamatė didelį raudoną mygtuką, o centre — bronzinę lentelę. Lentelėje buvo išgraviruota: „A klasės Utilizatorius, serija AA-1256432”. O žemiau parašas: „Šia mašina galima naudotis tik pagal A klasę”.

Štai ir viskas.

Jokių ciferblatų, svertų, išjungėjų — žodžiu, jokių prietaisų, kuriuos, Kolinzo nuomone, turi turėti kiekviena mašina. Tik bronzinė lentelė, raudonas mygtukas ir dūzgesys.

— Iš kur tu atsiradai? — paklausė Kolinzas.

A klasės Utilizatorius vis dūzgė. Kolinzas, teisybę sakant, net nelaukė atsakymo. Sėdėdamas ant lovos krašto, jis susimąstęs apžiūrinėjo Utilizatorių. Dabar svarbiausias klausimas: ką su juo daryti?

Kolinzas atsargiai palietė raudoną mygtuką, puikiai žinodamas, kad neturi jokio patyrimo, kaip elgtis su mašinomis, kurios krinta iš dangaus. Kas atsitiks, jeigu pa— spausi šį mygtuką? Prasmegs grindys? Arba maži žali žmogiukai ims šokti į kambarį per lubas?

Bet ką jis praranda? Spustelėjo mygtuką.

Nieko neatsitiko.

— Na ką gi, padaryk ką nors, — tarė Kolinzas, jausdamasis truputį sugniuždytas. Utilizatorius ir toliau tyliai ūžė.

Gerai, mašiną, šiaip ar taip, visuomet galima užstatyti. Teisingasis Čarlis duos jam ne mažiau kaip dolerį vien tik už metalą. Kolinzas mėgino pakelti Utilizatorių. Jis nepajudėjo iš vietos. Kolinzas vėl pamėgino, įtempė visas jėgas, ir jam pavyko atkelti vieną mašinos kraštą nuo grindų per colį ar pusantro. Jis paleido mašiną ir pūkšdamas atsisėdo ant lovos.

— Tu galėtum atsiųsti man į pagalbą porą tvirtų vyrukų, — tarė Kolinzas Utilizatoriui. Dūzgesys bematant pasidarė žymiai garsesnis, ir mašina ėmė net vibruoti.

Kolinzas laukė, bet, kaip ir anksčiau, nieko nenutiko. Lyg nujausdamas jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu raudoną mygtuką.

Tą pačią akimirką prieš jį išdygo du augaloti vyrai su paprastais darbo drabužiais. Jie apžvelgė Utilizatorių vertindami. Vienas tarė:

— Ačiū tau viešpatie, tai ne pats didysis modelis. Tų didžiulių nėra kaip įsitverti.

Antrasis atsakė:

— Vis dėlto čia geriau, negu akmens skaldykloje plūktis su marmuru, kaip tu manai?

Jie sužiuro į Kolinzą, kuris taip pat žvelgė į juos. Pagaliau pirmasis tarė:

— Gerai, bičiuli, mes negalime čia tinginiauti kiaurą dieną. Kur tempti Utilizatorių?

— Kas jūs tokie? — sušvokštė pagaliau Kolinzas.

— Krovėjai. Nejau mes panašūs į seseris Vanzagi?

— Bet iš kur jūs atsiradote? — paklausė Kolinzas.

— Mes iš takelažinės firmos,Pouha minai!1, — tarė vienas. — Atėjome, nes reikalavai krovėjų, aišku kodėl. Na, kur tau jį pastatyti?

— Išeikite, — tarė Kolinzas. — Aš jus išsikviesiu vėliau.

Krovikai gūžtelėjo pečiais ir išnyko. Kolinzas valandėlę žiūrėjo į tą vietą, kur jie ką tik stovėjo. Paskui nukreipė žvilgsnį į A klasės Utilizatorių, kuris dabar vėl taikiai dūzgė.

Utilizatorius? Jis mašinai galėtų sugalvoti ir geresnį pavadinimą.

Pavyzdžiui, Norų vykdytoja.

Nepasakysi, kad Kolinzas būtų buvęs priblokštas. Kai atsitinka kas nors antgamtiška, tik bukagalviai, riboto proto žmonės negali to suprasti. Kolinzas, be abejo, buvo ne iš tokių. Stebuklo jis seniai laukė.

Beveik visą gyvenimą jis svajojo, tikėjosi, maldavo likimą, kad jam atsitiktų kas nors nepaprasto. Būdamas mokiniu, jis svajojo, kad nubustų vieną gražų rytą ir pamatytų, jog nebėra nuobodžios būtinybės mokytis pamokas, kadangi viskas išmokta savaime. Armijoje jis svajojo, kad pasirodys kokios fėjos, džinai, pakeis jo tarnybą, ir, užuot marširavęs rikiuotėje, jis budės kareivinėse.

Po kariuomenės Kolinzas ilgai vengė darbo, nes nesijautė esąs psichologiškai jam pasirengęs. Jis plaukė pasroviui ir vėl svajojo, jog koks nors pasakiškai turtingas žmogus ims ir užsigeis pakeisti savo Paskutinę Valią ir viską paliks jam. Teisybę sakant, jis, žinoma, nesitikėjo, kad bent vienas toks stebuklas iš tikrųjų gali įvykti. Bet, kai stebuklas vis dėlto įvyko, jis nebenustebo.

— Aš norėčiau turėti tūkstantį dolerių smulkiais banknotais, kurių numeriai nebūtų užregistruoti, — bailiai tarė Kolinzas. Dūzgesiui sustiprėjus, jis paspaudė mygtuką. Priešais jį išaugo didelė krūva nešvarių penkių ir dešimties dolerių banknotų. Tai nebuvo naujutėliai, braškantys banknotai, bet tai, be abejonės, buvo pinigai.

Kolinzas išmetė į viršų pilnas rieškučias popierėlių ir žvelgė, kaip jie, gražiai sukdamiesi, lėtai leidžiasi ant grindų. Paskui vėl atsigulė į lovą ir ėmė kurti planus.

Pirmiausia reikia išvežti mašiną iš Niujorko — kur nors į valstijos šiaurę, į atkampią vietelę, kur smalsūs kaimynai nekaišiotų pas jį nosių. Susidarius tokiai padėčiai, ne juokais gali iškilti pajamų mokesčio problema. O vėliau, kai viskas nurims, bus galima persikelti į centrines valstijas arba…

Kambaryje pasigirdo kažkoks įtartinas triukšmas.

Kolinzas pašoko. Sienoje atsirado anga, ir kažkas su triukšmu laužėsi per šią skylę.

— Ei! Aš iš tavęs nieko neprašiau! — suriko Kolinzas mašinai.

Anga sienoje vis didėjo. Pasirodė dramblotas raudonveidis vyras, kuris piktai stengėsi prasisprausti į kambarį ir jau iki pusės buvo įlindęs.

Staiga Kolinzas suprato, kad visos mašinos, kaip visuomet, kažkam priklauso. Kiekvienam Norų vykdyto jos savininkui nepatiktų, jei mašina dingtų. Ir jis darytų viską, kad tik ją susigrąžintų. Jis gali griebtis…

— Apgink mane! — riktelėjo Kolinzas Utilizatoriui ir įbedė pirštą į raudoną mygtuką.

Atsirado mažas plikagalvis žmogus su ryškia pižama, kuris žiovavo, matyt, buvo užsimiegojęs.

— Laikinoji „Saniso Lijko1 sienų apsaugos tarnyba, — tarė jis, trindamasis akis. — Aš — Lijkas. Kuo galiu jums būti naudingas?

— Pašalinkite jį iš čia! — suspigo Kolinzas. Raudonveidis, pašėlusiai mosikuodamas rankomis, jau buvo beveik visas įlindęs.

Lijkas išsitraukė iš pižamos kišenės gabalėlį blizgančio metalo. Raudonveidis ėmė šaukti:

— Palauk! Tu nesupranti! Tas vaikinas…

Lijkas nukreipė į jį savo metalą. Raudonveidis suspigo ir išnyko. Beveik tuo pat metu ir skylės sienoje kaip nebūta.

— Jūs nužudėte jį? — paklausė Kolinzas.

— Aišku, ne, — atsakė Lijkas, dėdamasis į kišenę gabalėlį metalo. — Aš tik grąžinau jį atgal. Pro čia jis daugiau nebelįs.