Robert Sheckley - Trys Beno Baksterio Mirtys

Jis turi įvykdyti žmogžudystę.

Jis išsitraukė savo orderį ir dar kartą perskaitė jį nuo pradžios iki pabaigos. Biaurus dalykas, jis niekad savo valia to nesiimtų, bet įstatymas verčia atlikti savo pareigą.

Tomas išgėrė peri-kolą ir ėmė galvoti tiktai apie žmogžudystę. Jis įtikinėjo save. kad privalo ką nors nužudyti. Privalo kam nors atimti gyvybę. Privalo ką nors pasiųsti į aną pasaulį.

Bet kad ir kaip jis save tikino, niekaip negalėjo tuo patikėti. Tai buvo žodžiai, ir tiek. Norėdamas geriau susigaudyti savo mintyse, Tomas paėmė kaip pavyzdį rudaplaukį Marvą Dailidę. Šiandien Marvas, išsinuomojęs savo piūklą, stato mokyklą. Jeigu Tomas nužudys Marvą… Na, tada Marvas daugiau niekad nebestatys.

Tomas nekantriai palingavo galvą. Ne, jis šito niekaip negalėjo įsisąmoninti.

Na, gerai. Vadinas, Marvas Dailidė — visų tvirčiausias ir, daugelio nuomone, visų šauniausias Dailidė. Štai jis obliuoja lentą prisimerkęs, stipriai laikydamas oblių strazdanota ranka. O pats jau, žinoma, kenčia baisų troškulį, o jo kairįjį petį diegia, nes Jano Vaistininko tepalas jam nė trupučio nepadėjo.

Štai toks yra Marvas Dailidė.

O dabar…

Marvas Dailidė, parblokštas aukštielninkas, guli ant žemės; padėrusios jo akys pramerktos, rankos ir kojos sustingusios, burna persikreipusi, jis nealsuoja, jo širdis neplaka. Jau niekad daugiau jis nebesuspaus savo didelėse strazdanotose rankose medžio gabalo. Niekad nepasiskųs, kad maudžia petį, kurio Janas Vaistininkas nesugebėjo…

Trumputę akimirką Tomas staiga visa širdimi pajunta, kas yra žmogžudystė. Regėjimas pranyksta, bet jo prisiminimas lieka — jis buvo toks aiškus, kad Tomas net pajunta šleikštulį.

Jis galėjo gyventi, padaręs vagystę. Bet žmogžudystė, net su pačiais geriausiais ketinimais, dėl kaimo interesų…

Ką pasakys žmonės, pamatę tai, kas jam dabar pasivaideno? Kaip tuomet jam gyventi tarp jų? Kaip susitaikyti su savim?

Ir juo labiau jis turi nužudyti. Kiekvienas kaimo gyventojas prisideda kiek gali, o šis uždavinys teko jam.

Bet ką gi jam žudyti?

Sąmyšis prasidėjo truputį vėliau, kai tarpplanetinis radijas piktai sugriaudėjo visokiais balsais.

— Tai ir yra kolonija? Kur jūsų sostinė?

— Štai ji, — atsakė meras.

— Kur jūsų aerodromas?

— Dabar ten, atrodo, ganykla, — tarė meras. — Aš galiu patikrinti pagal knygas, kur čia anksčiau buvo aerodromas. Nė vienas oro laivas nėra čia nusileidęs jau daugiau kaip…

— Tokiu atveju pagrindinis laivas pasiliks ore. Surinkite savo atstovus. Aš leidžiuosi.

Visas kaimas susirinko aplinkui atvirą lauką, kurį inspektorius parinko nusileidimui. Tomas užsikišo už juostos savo ginklą, pasislėpė už medžio ir ėmė žiūrėti.

Mažas oro laivelis atsiskyrė nuo didžiojo ir greitai nuskrido žemyn. Jis tarytum akmuo krito į lauką, ir kaimas, užgniaužęs kvapą, laukė, kad bematant jis suduš. Bet paskutinę akimirką laivelis paleido ugnies sroves, kurios išdegino visą žolę, ir lengvai nusileido ant dirvos.

Meras, stumdydamasis alkūnėmis, spraudėsi į priekį; paskui jį skubėjo Bilis Dažytojas. Laivo durelės atsidarė, ir pasirodė ketvertas vyrų. Rankose jie laikė blizgančius metalinius daiktus, ir Tomas suprato, kai tai ginklai. Paskui juos iš laivo išlipo apkūnus raudonveidis vyras, vilkįs juodai, su keturiais blizgančiais medaliais ant krūtinės. Jį lydėjo mažas žmogelis raukšlėtu veidu, taip pat juodais apdarais. Paskui juos išlipo dar ketvertas žmonių, vilkinčių vienoda uniforma.

— Sveiki atvykę į Naująjį Dilaverą, — pasveikino meras.

— Dėkoju jums, Generole, — prabilo raudonveidis vyras, energingai pakratęs mero ranką.— Aš — inspektorius Dilumeinas. O čia — misteris Grentas, mano politinis patarėjas.

Grentas linktelėjo merui, dėdamasis nepastebįs ištiestos jo rankos. Su atlaidžiu pasibiaurėjimu jis apžvelgė susirinkusius dilaveriečius.

— Mes norėtume apžiūrėti kaimą, — tarė inspektorius, pažvairavęs į Grentą. Grentas linktelėjo. Mundieruoti sargybiniai juos apsupo pusračiu.

Tomas, sėlindamas kaip tikras piktadarys ir gerokai nutolęs, nusekė paskui juos. Kai jie priėjo kaimą, jis pasislėpė už namo ir žiūrėjo.

Meras su teisėtu išdidumu rodė kalėjimą, paštą, bažnyčią ir mažą raudoną mokyklos namelį. Inspektorius, atrodė, buvo truputį sumišęs. Misteris Grentas šlykščiai šypsojosi ir gremžė pasmakrę.

— Taip aš ir maniau, — tarė jis inspektoriui. — Tuščias laiko, degalų eikvojimas ir bereikalinga linijinio kreiserio amortizacija. Čia visiškai nėra nieko vertingo.

— Aš ne visai tuo įsitikinęs, — prieštaravo inspektorius. Jis atsisuko į merą.— Bet kam jūs visa tai pastatė— te, Generole?

— Kaip? Tam, kad būtume tikri Žemės gyventojai, — atsakė meras. — Jūs matote, mes darome viską, ką pajėgiame.

Misteris Grentas kažką pašnibždėjo inspektoriui į ausį.

— Sakykite, — kreipėsi inspektorius į merą, — kiek jaunų vyrų yra jūsų kaime?

— Atleiskite?.. — sumišęs paklausė meras.

— Kiek pas jus yra jaunų vyrų nuo penkiolikos iki šešiasdešimt metų amžiaus, — paaiškino misteris Grentas.

— Matote, Generole, Motinos Žemės imperija kariauja. Dengo IV ir kai kurių kitų kolonijų kolonistai sukilo prieš jos teisėtą pirmenybę. Jie sukėlė maištą prieš neginčijamą Motinos Žemės vadovavimą.

— Labai liūdna girdėti, — tarė meras užjausdamas.

— Mums reikalingi kosminiai pėstininkai, — aiškino inspektorius. — Stiprūs, sveiki, tinkami kovai vyrai. Mūsų resursai išsemti…

— Visiems kolonistams, kurie liko ištikimi Žemei, mes norime suteikti galimybę dalyvauti lemtingoje kovoje už Motinos Žemės imperiją, — švelniai pridūrė misteris Grentas. — Mes įsitikinę, kad jūs neatsisakysite.

— Žinoma, ne, — atsakė meras. — Aišku, ne. Aš esu įsitikinęs, kad visi mūsų jaunuoliai džiaugsis… Jie, tiesa, nėra labai dideli šios srities specialistai, bet labai nuovokūs vaikinai. Manau, greitai išmoks.

— Štai matote? — tarė inspektorius misteriui Grentui. — Šešiasdešimt, septyniasdešimt, o gal ir šimtas rekrutų. Pasirodo, ne visai veltui gaišome.

Bet misteris Grentas, kaip ir pirma, buvo nusistatęs skeptiškai.

Inspektorius kartu su patarėju pasuko į mero namą, norėdamas truputį pasistiprinti. Juos lydėjo keturi kareiviai. Kiti keturi perėjo per kaimą, neniekindami nė vieno po ranka pakliuvusio daikto.

Tomas pasislėpė artimiausiame miškelyje ir nutarė viską gerai apgalvoti. Temstant Edo Alaus žmona, bailiai žvalgydamasi į šalis, išėjo į kaimo pakraštį. Tai buvo liesa, pradedanti žilti vidutinio amžiaus blondinė. Nekreipdama dėmesio į savo podagros kamuojamą kelį, jinai ėjo labai žvaliai. Rankose laikė pintinę, apdengtą raudona languota servetėle.

— Aš atnešiau tau pietus, — tarė ji, vos pamačiusi Tomą.

— Mat kaip?.. Ačiū, — atsakė Tomas, sumišęs iš nustebimo. — Galėja ir nenešti.

— Kaip tai nenešti? Juk mūsų taverna — vieta, neturinti gero vardo, kur tau reikia slėptis nuo įstatymo? Argi ne taip? Vadinas, fries už tave atsakome ir turime tavimi rūpintis. Meras liepė tau kai ką pasakyti.

Tomas prikimšta burna pažvelgė į Edo Alaus žmoną.

— Ko dar?

— Jis sakė, kad tu paskubėtum atlikti žmogžudystę. Jis kol kas inspektorių ir tą prakeiktą neužaugą — Gren— tą vedžioja už nosies. Bet anksčiau ar.vėliau jie paklaus jį. Jis įsitikinęs.

Tomas linktelėjo.

— Kada tu tai padarysi, Tomai? — Edo Alaus žmona pažvelgė į jį, pakeipusi galvą į šoną.