Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Bet pažvelk… — ji pamojo į raizginio, besiformuojančių vartų, kontūrus.

— Taip, taip, matau. — Šlaimas apdovanojo Vinterį šypsena, žioruojančia nelyginant ledas kalnų viršūnėse. — Sakyčiau, labai sumanu. Gal dabar…

— Palūkėk… — suturėjo jį Arlena.

Šįkart Šlaimas nukreipė dėmesį į ją.

— Tebūnie, — sutiko nenoriai kaip ledynas, kuris priešinasi saulės spinduliams. — Tam tikra prasme esame sau skolingi.

Kartu su jais juoktis prapliupo malonės sklidinos žinių erdvės.

— Aš laukiu, — ore pakibo Šlaimo žodžiai.

Vinteris ir Kolderis pripuolė prie valdymo skydo, beveik užgriuvo vairuotoją, Liusindą bei mokslininką.

— Ko laukiat? — paklausė Vinteris.

— Jūsų dviejų. Persikėliau ten, ketindamas jus sustabdyti ir esu tikras, jog savo tikslą pasieksiu.

— Taip, pasitikėjimo tau nestinga, — iš ekrano atsklido linksmas balsas. Šlaimo balsas.

Vis dėlto Vinterio akis pirmiausia prikaustė Airinos veidas. Tapatus išlikusiam atsiminimuose, bet pakitęs. Trykštanti neapsakomu grožiu ir protu, moteris šypsojosi muzikantui tarsi Ieva. Nekilo jokių abejonių, kad jį mato, nors ekranas neturėjo kamerų. Galiausiai Vinteris pastebėjo kitus: Arleną, Kolderį, Šlaimą bei save — tokius pat, tačiau pasikeitusius, ir minią, jų užnugaryje, regis, nusidriekusią iki begalybės. Visi kažkur keliavo, bet ne į žvalgybinio transporterio saugyklą.

— Tau reikėtų kai ką žinoti, — pasakė Airina. — Jūsų prisiminimai apie mus nėra tikri. Kaip matai, jie tapo realybe.

Vinteris pajuto, kad jo pasaulis antrą kartą per kelias minutes apvirto aukštyn kojomis.

— Šlaimas melavo?

— Ne. Tiesiog buvo suklaidintas. Drauge su riteriais pasinaudojo jūsų atsiminimais, kad mus surastų. Bet šioje aplinkoje paieškos parametrai įgavo detalumą, kuris tiksliai apibrėžė reikiamą objektą. Žmogaus kūno, sąmonės ir atmintyje atkurto gyvenimo specifikacijos tokios elementarios, kad jų nebeįmanoma atskirti nuo minėto objekto. Mums gyvybę suteikė pati paieška.

— Jūs privalote išvykti, — įsiterpė Arlena. — Kalboms nebėra laiko. Kaip ir poreikio.

Virtualiųjų antrininkų formos pakito ir išgaravo. Ekrane vėl nušvito priešakinis vaizdas. Į stiklą panašios sienos sujudo, ėmė vilnyti įvairiausiomis spalvomis, tarp kurių išsisklaidė autentiškoji, juoda. Persigandę riteriai įniko sukioti galvas ir kosminės gijos pabūklą.

— Perduok jiems, kad liptų į transporterį, — liepė Liusinda.

Šlaimas pakluso įsakymui. Kai vyrai sugužėjo vidun, ir liukas užsitrenkė, jis suriko:

— Kelias, kuriuo atlėkėme mes, trumpesnis. Išėjimą atrasime už dviejų šimtų metrų.

— Tikiuosi, anga išliko, — tarstelėjo mergina.

Vairuotojo valdoma mašina užsuko už kampo ir nubildėjo ilguoju tuneliu. Prožektorių jungti nebereikėjo. Šviesa tvieskė nuo sienų. Rodės, tarsi jie veržėsi iš vaivorykštės — taip ryškiai švytinčios, kad už vairo sėdintis vyrukas ne iš karto pastebėjo atviro dangaus lopinėlį. Pro ertmę išnirę ant pliko šlaito, nuo kurio kažkas nutempė aukas, bet nepašalino ginklų ir išdegintų transporto priemonių, bėgliai tolumoje pamatė visomis kryptimis sprunkančius vikšrinius šarvuočius bei gravitacines riterių platformas.

Nuo angos jie nutolo per pusę kilometro, kai Šlaimas prabilo:

— Ei, druskos stulpais nepavirsime. Jei norim, galime atsigręžti.

— Gerai, — atsiliepė Liusinda. — Trumpam sustok.

Nors ir nenoriai, vairuotojas nurodymą įvykdė. Mergina ekrane įjungė užpakalinį vaizdą. Tūlio Kamo priebėga nebepriminė juodos, stiklinės šaknų sistemos, okupavusios rūdimis apklotą atšlaitę. Spalvinga, išvešėjusi kaip koralai, nenumaldomai plintanti ji panėšėjo į metalo laužo aikštelę, užverstą mechaniniais, spindinčiais planetariumais, nuo kurių atsiskirdavo rateliai, besisukantys ir kylantys aukštyn nelyginant žaisliniai sraigtasparniai, sklendžiantys šalin tarytum kiaulpienės pūkai.

— Kad. Mane. Kur, — išlemeno Liusinda. — Ką mes pridirbome?

— Tuojau pasakysiu, — urgztelėjo Šlaimas. — Jūs…

— Ne, — nutraukė jį Vinteris. — Aš pasakysiu jums. Neįsivaizduoju, ar priebėgoje slypinčios sąmonės tebuvo duomenų failai, nenumanau, ar tie kažkaip funkcionavo, bet jūs taip pat nepateiktumėt tikslaus atsakymo. Antra vertus, į virtualią realybę pirmoji nusigavo jūsų kopija, kuri ir nulėmė permainas. Galbūt tenykščiai nieko nenutuokė apie didžiąją galaktiką, nežinojo, ką nuveikė kitos sąmonės. Gauti užtektinai informacijos galėjo iš jūsiškio antrininko. Toji erdvė išplis į kiekvieną Žemės priebėgą, ir mes niekaip jos nesustabdysime. Negailestingo Pagrobimo paveiktos sąmonės nebenorės ir nejaus poreikio čia sugrįžti. Dabar visoms maga iškeliauti, ir tokį šansą joms dovanojote jūs. — Jis patapšnojo Šlaimui per petį. — Dovanojote ją mums. Turėtumėt savimi didžiuotis.

— Kas, jūsų nuomone, yra čia? — Kolderis parodė į ekraną, virš priebėgos, kuri sparčiai transformavosi.

— Vartai, — atsakė Liusinda ir perjungė priešakinę panoramą. — Keliaujam.

— Sušikom visą reikalą, — pratarė Kolderis. Mergina krūptelėjo.

— Jūs bent apsirūpinote kopijomis, — pasakė Šlaimas.

Abu muzikantai sutartinai atsisuko į mokslininką, ir savo bičiulio veide Vinteris įžvelgė įniršio bei nusivylimo mišinį, kuris degino jo paties gerklę.

— Tai ne kopijos, — pareiškė. — Jie niekuomet negyveno. Niekada nebuvo tikri, velniai griebtų.

— Jūs nesuprantate, — tarė Šlaimas.

— Ne, — atrėžė Kolderis, — nesuprantate jūs.

Žvalgybinis transporteris nuo kalvos šlaito nusileido į kelią.

— Viskam būna paskutinis kartas.

Išgirdusi pažįstamą balsą, Liusinda virptelėjo ir atsigręžė. Artyn slinko Šlaimas, sandalais šlepsintis per dulkėtas, marmurines muziejaus grindis. Jis vilkėjo chaki spalvos šortus bei juodus, trumparankovius marškinėlius su Žemės atvaizdu, papildytu žodžiais „Nepavėluok grįžti čia!” Kurgi ne, — pagalvojo mergina. Pati tapo sugrįžėle — arba pasilikėle, — tokia pat užkietėjusia, kaip ir Vinteris. Pavėluotai suvokė, kad užvaldyti vertėjo tiktai vieną planetą, kurią dabar iš jų atims. Nieko panašaus į gimtąjį žmonių pasaulį nepavyktų atrasti galybės šviesmečių spinduliu.

— Labas. — Ji pasisveikino šiurkštokai, bet nenustebusi; Šlaimas užsiminė ketinąs „pasišlaistyti po Žemę”, kaip dabar buvo populiaru sakyti, šiek tiek anksčiau, negu ji su Vinteriu susiruošė „pasišlaistyti” po menkesnę Europos teritoriją. Nuo tų laikų prabėgo jau dveji metai, todėl nieko keisto, jog kažkuriuo momentu jukeliai susikirto.

— Kokie vėjai jus čia atginė? — pasiteiravo Vinteris.

— Seku jūsų pavyzdžiu, — išsišiepė Šlaimas. — Kaip minėjau, naudojuos paskutine proga apsižvalgyti.

Sustojęs greta porelės, jis įsistebeilijo į stikliniame stende eksponuojamą rudą, keraminį, maždaug dešimties centimetrų skersmens diską su įspaustais spiraliniais raštais ir miniatiūrinėmis piktogramomis: veido profilio, kuris priminė irokėzų genties indėną, iš brūkšnelių nubraižytų figūrėlių, dygliuoto, dėžutės formos pavidalo, Liusindai panašaus į kelioninį Mėnulio modulį… Festo diskas taip ir nenusimetė paslaptingumo skraistės, atrodė lyg žaisminga, sąmoningai palikta užuomina į kontaktus su ateiviais arba dievo, stilingai suklastojusio praeitį, pokštas.