Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Apie kosmosą, Marsą, miestą iš Šaulio žvaigždyno? Liusindą? Gvinetę Voit? Ameliją Or? Pilį prie Klaido upės ir šio ryto kelionę per senovinį mūšio lauką, pilną suniokotų mašinų?

— Prakeikimas. — Kolderis pakratė galvą, lyg mėgindamas surikiuoti mintis. — Kokia velniava čia vyksta?

— Spėju, kad virtuali erdvė, — jei tik išties joje atsidūrėme ir bandome sugrąžinti Arleną su Airina, — mums privalo atrodyti tikroviška. — Vinteris atsigręžė į apvirtusį, nūnai degantį vilkiką — O taip, tikriau nebūna. Važiuojam.

— Ar nebus per daug pavojinga?

— Vargu ar mes žūsime. Lekiam į Fort Viljamą, kol jo neuž— griuvo atsakomasis amerikiečių smūgis.

Vinteris vairavo nutrūktgalviškai, tačiau jie neužsimušė. „Volvo” nušvilpė palei sudužusius automobilius ir klonyje vingiuojančias šarvuočių kolonas, per ištuštėjusį Balachulišą bei pustuštį, vietomis chaotišku šurmuliu užtvindytą Fort Viljamą. Kelionė užtruko mažiau nei valandą. Bičiuliai susirado viešbutį, įrengtą toliau nuo centrinės gatvės, ir įbėgo į jo barą. Visi sėdėjo už staliukų, neatplėšė akių nuo savųjų ekranėlių arba didžiojo sienos ekrano, kūkčiojo kalbėdami telefonais, maukė stiprų alkoholį, rūkė, dantimis gremžė krumplius. Abi moterys, susiėmusios už rankų, atsisuko į duris.

Airina ilgais šviesiais plaukais ir blyškiai mėlynomis akimis įsitaisė ant odinio savo apsiausto, kuriuo apklojo kėdę. Juodbruva, mažutė, ne ką už Kolderį aukštesnė Arlena kūprinosi; už siaurų, stačiakampių rėmelių su lęšiais ryškiai žibėjo jos akys. Akiniai. Dvidešimt pirmame amžiuje žmonės juos dar nešiojo. Vinteris ir Kolderis pripuolė prie jų. Kokią minutę visi stovėjo apsikabinę, verkdami bei juokdamiesi.

Ketvertukui susėdus, pirmoji prabilo Airina:

— Dėkui Dievui, jūs gyvi. Girdėjome, kad užsimušėte per avariją, kai po pirmojo elektromagnetinio impulso sugedo navigacinė bei kitos automatinės sistemos.

— Būtent taip ir atsitiko, — patvirtino Vinteris. — Bet mes grįžome jūsų.

— Žinom, — atsakė Arlena. Patalpoje šypsojosi tik ji su Airina. — Mudvi jūsų laukėme. Neilgai, bet… lengva nebuvo. Galėjot ir nepasirodyti.

Šviesiaplaukė nukreipė akis į langą, už kurio atsivėrė vaizdas į jūrą.

— Atsakomasis smūgis — ne už kalnų, — tarė. — Gana greitai mums reikės sprukti.

Kolderis pašoko.

— Velnias, velnias… taip. Aš mačiau griuvėsius…

Airina trūktelėjimu privertė jį nusileisti ant kėdės.

— Viskas gerai. Mums liko valanda. Laiko užteks.

Vinteris stebeilijosi į mylimąją, kaip visada gėrėdamasis jos akimis, skruostikauliais ir lūpomis.

— Jūs žinote, kas čia vyksta, — pasakė.

— Teisingai, — atsiliepė Airina. — Žinome gerokai daugiau už judu.

— O jie? — Vinteris vogčiomis pašnairavo į kitus žmones, bare stebinčius televizijos naujienas. Pats jautėsi kaip šnipas, keliautojas laiku arba vaiduoklis.

— Kai kurie nujaučia, — atsakė Arlena. — Dauguma tebeskendi priverstinėje iliuzijoje, nes atkuria mintyse ganėtinai skausmingus prisiminimus. Tiek to. Nieko jiems nenutiks. Tiksliau, vietiniai jaučiasi puikiai. Neįsivaizduojate, kaip puikiai.

Vinteris palingavo galva, įbedė akis į ne mažiau suglumusį Kolderį.

— Nesuprantu. Mes ketiname jus iš čia ištraukti. Pranešti, kad sugebėtume jus išgelbėti. Kiekvienas iš mūs ųžino, jog esame virtualioje erdvėje. Galėtumėt perrašyti sąmones į kūnus, prisikelti iš numirusiųjų. Dabar 2367— ieji. Prieš žmoniją atsivėrė visa galaktika, nauji toliai. Kirmgraužų, žvaigždėlaivių, amžinos jaunystės ir atgaivinimų pasaulis. Mūsų pastangomis tiek jūs, tiek kiti žmonės ištrūktų iš šitos, šitos…

— Mes viską žinome, — nutraukė jį Airina.

— Kaip? — paklausė Vinteris. — Su išore padeda susisiekti kažkokia ryšio įranga?

— Ne. Štai kur problema. Bet ją aptarsime vėliau. — Staiga moteris švelniai nusišypsojo, ištiesė ranką, sau įprastu judesiu paglostė seniai neskustąjo skruostą. — Ak, brangusis, aš taip tavęs ilgėjausi. Net ir…

— Mus aplankė juokingos išvaizdos mažylis, — įsiterpė Arlena. — Na, jis taip atrodė, kai mes pirmą kartą susitikome.

— Kas? — pasitikslino Vinteris.

— Izaokas Šlaimas, — atsakė Airina. — Mažy… iš Izraelio. — Ji priekaištingai nužvelgė mylimąjį. — Anksčiau turėjo vergauti tavo draugei Liusindai. Kokia siaubinga moteris.

— Ji ne… — užsidegė Vinteris.

— Ne draugė ar ne siaubinga? — matydama, kad jis sumišo, Airina šyptelėjo. — Mes susipažinome su visais jūsų patirtais išgyvenimais ir veikla.

— Moki skaityti mūsų mintis? — pasibaisėjo Kolderis.

— Ne. — Airina užsimerkė, delnu perbraukė abu vyrus. — Ne visai. Na, žiūrint, ką turi omenyje sakydamas „mūsų” ir… — nevilties sklidiną žvilgsnį ji nukreipė į Arleną. — Ar tavo atmintyje išliko tokie vaizdai? — sumostagavusi ranka, pridūrė: — Toks dažnių diapazonas?

— Regis, šį tą mums prasitarei, — pakomentavo Vinteris ir iš jos sulaukė supratingos šypsenos.

Muzikantą vėl užplūdo keistas jausmas, kurį iš pat pradžių pakurstė čionykštis pasaulis — aplinka rodėsi tikroviška, lyg ir nesiskyrė nuo praeityje egzistavusios realybės, tačiau su šia neturėjo nieko bendra. Greta sėdinti Airina tarytum nužengė iš prisiminimų, vis dėlto ji buvo kitokia. Jo Airina niekuomet nesakytų „dažnių diapazonas”. Tik ne tada, kai nesiderėdavo dėl radijo eterio. Nei kasdieniškai, nei metaforiškai. O antrininkė iš virtualios erdvės tuos žodžius ištarė be jokios užslėptos prasmės.

— Atneškit mums dar išgerti, — paprašė Airina. — Man — atskiestos degtinės, Arlenai — džino su tonikų ir… ooo… — sušuko ji ir pakėlė antakius, nes dirstelėjusi per petį išvydo kažkokį žmogų.

— Geriausio užeigos viskio, — pareiškė Izaokas Šlaimas. Prie stalo prisitraukęs kėdę, atsisėdo. — Su ledukais.

— Kokakolos nebegeriat? — pasiteiravo Kolderis.

Šlaimas vilkėjo juodus, išblukusius marškinėlius su skriejančiu pingvinu ir šūkiu: „Kur norėtum, kad šiandiena tave nuvestų?” Jis draugiškai nusišypsojo muzikantui.

— Gal aš ir žydukas, bet nesu pagonis.

— Gersit viskį su ledu? — vyptelėjo Vinteris. — Su tikruoju tikėjimu jūs vis tiek nedraugaujat.

— Aš neturiu pinigų. — Atsistojęs Kolderis panaršė savo kišenes^ Buvęs Liusindos šeimynykštis nusijuokė.

— Jumis dėtas, dėl to nesijaudinčiau.

Visi žvilgsniais palydėjo Kolderį, kuris nužingsniavo prie baro ir išpilstė gėrimus.

— „Lagavulinas”, — paskelbė grįžęs su languotu padėklu. — Trigubos porcijos. Vienas su ledukais… — jis apsimetė sudrebąs, — likę du su vandeniu. O čia tai, ką užsakėte jūs, ponios.

— Arlena užsiminė, kad nebeprimenat juokingos išvaizdos mažylio, — prabilo Vinteris, su pasitenkinimu siurbčiodamas viskį, įdėmiu žvilgsniu varstydamas atvykėlį. — Laukiu nesulaukiu įrodymų.

— O, aš galiu jums pateikti įrodymus. — Šlaimas sąmokslininkiš— kai pažvairavo į abi moteris. — Mes galime. Bet pirmiausia leiskit pasiaiškinti. Jei tik man nesutrukdys menko dažnių diapazono apribojimai. — Pasisukęs į Kolderį, sumataravo dviem pirštais, paėmė atkištą cigaretę. — Čia atsibeldžiau puoselėdamas panašius tikslus, kaip ir judu, — tęsė užsirūkęs. — Tiksliau sakant, visiškai priešingus. Jums magėjo pasistengti, kad žmonės iš čia ištrūktų. O aš siekiau jums sukliudyti.