Ken MacLeod - Įkandin Niutono

— Aš nematau jokio įvažiavimo.

— Iškalk jį pats, velniai tave griebtų!

— Ei, nėra reikalo taip šaukti. — Transporteris nuslinko pirmyn beveik vėžlio žingsniu. Liko dvidešimt metrų. Dešimt. Per sensorius nužvelgusi horizontą ji, kaip ir numanė, danguje pastebėjo du sparčiai didėjančius taškus. Penki metrai. Milžiniškas, storas Tūlio Karno priestato kabelis iškilo tarsi juodo stiklo siena — beje, lengvai dūžtanti. Vikšrinis šarvuotis treškindamas šukes įsiveržė pro ertmę, kryptelėjo į dešinę ir pajudėjo platėjančiu tuneliu. Kabinoje akimoju nustojo veikti visi ryšio įrengimai. Liusinda įjungė prožektorius, kurių šviesoje sužvilgo sienos, rievėtos ir briaunotos lyg vidiniai kraujagyslės paviršiai. Mergina tiriančiu žvilgsniu ir instrumentais nuskenavo siūles, bandydama jas perprasti, į pagalbą pasitelkusi tai, ko nevaliojo perteikti žodžiais, bet nenorėjo vadinti intuicija, vildamasi, kad pirmykščiame postžmonių relikte įžiūrės struktūras, matytas kituose objektuose, kuriuos teko naršyti, tarnaujant kovinės archeologijos komandoje.

— Prisijunk prie to taško. — Liusinda bedė pirštu ten, kur susiėjo kreivos šleivos linijos.

Iš pirmagalio išniro ir į sieną smigo lanksti zondo adata. Priešakiniame ekrane sumirgėjo nesuvokiami, abstrakčius geometrinius pavidalus įgavę duomenys.

— Vienuolikos matų aplinka, — pakomentavo ji ir per petį pažvairavo į Vinterį su Kolderiui. — Jums, vyručiai, išjos nebus jokios naudos.

Vinteris nenatūraliai nusijuokė. Jo partneris sėdėjo užsimerkęs ir giliai, lėtai alsavo.

— Keliaujam į centrą, — paragino Liusinda.

— Iki tikslo — pora šimtų metrų, — pranešė vairuotojas. — Užtruksime dvi minutes.

Ji linktelėjo ir grįžo į užpakalinę transporterio dalį. Kolderis praplėšė vokus.

— Atleisk, kad supanikavau, — atsiprašė. — Mane apėmė klaustrofobija. Galbūt astmos priepuolis.

— Tau derėjo mus perspėti. Kaip jautiesi dabar?

Kolderis apsižvalgė, nukreipė akis nuo ekrano, rodančio juodo stiklo tunelį.

— Išgyvensiu.

— Puiku. — Liusinda priešais save atkišo duomenų plokštelę. — Kai tik rasime mazgą, į kurį perkelsime informaciją, nedelsdami jus iš čia ištrauksime. — Mergina padrąsinamai, kaip pati vylėsi, nusišypsojo. — Ir kitus, kuriuos išgelbėsite.

— Praeis nemažai laiko, tiesa? — paklausė Vinteris.

— Taip, jei kalbi apie kopijas. Valandos ar net dienos. — Ji pamojo ranka. — Mes asmeniškai sugaišime ne daugiau kaip kelias sekundes. Įvedam duomenis ir atsijungiam.

Kolderio veidą vėl perkreipė nerimas.

— Aš nenoriu jungtis prie sistemos.

— Ką? Visą darbą atliksi ne tu, o tavo kopija.

— Kuri įsivaizduos esanti manimi.

— Na, taip… Jei norėsi, vėliau persisiųsi atsiminimus. Arba ne.

Jis užsispyręs papurtė galvą.

— Aš to nedarysiu.

— Bet…

— Tiek to, — nutraukė ją Vinteris ir patapšnojo partneriui per kelį. — Viskas gerai, bičiuli. Viskas gerai.

Liusinda sugrįžo prie valdymo skydo tuo momentu, kai žvalgybinis transporteris iš tunelio išniro į centrinę priebėgos dalį — tokią aukštą ir erdvią, jog prožektoriaus spindulys nepasiekė nei lubų, nei tolimosios sienos. Glotnaus, iš juodo stiklo nulieto pagrindo neteršė nė menkiausia dulkelė. Šen bei ten išdėlioti instrumentai liudijo, kad riteriai tyrinėjo reliktą sau nebūdingu sparčiu tempu. Iš aukštybių tarsi stalaktitai tįso įmantrios kristališkos struktūros, nutolusios nuo grindų vos per kelis metrus. Liusinda peržvelgė įrantus, kuriuos davikliai atsiuntė į ekraną, nurodė vairuotojui važiuoti pirmyn, užsukti už sienos išlinkio, priartėti prie skliautinės, į kitą priestatą vedančios angos ir sustoti už poros metrų nuo tyrimams naudotos aparatūros. Ko gero, savo žodį vėl tarėjos nuojauta.

Zondo adata antrąsyk įsiskverbė į siūlę. Šį kartą ekrane nušvito kraštovaizdis, topografiniu aspektu panašus į tą, kurį jie regėjo keliaudami čia, tik keistai apleistas. Jis priminė kalvas, supančias Euridikės reliktą.

— O taip! — sušuko mergina neabejodama, jog mato žmogui pritaikytos virtualios realybės vaizdą. Liusinda ruošėsi įkišti duomenų plokštelę į jai skirtą plyšį, kai ekrane pamatė judesį ir tuo pat metu išgirdo vairuotojo riksmą. Kilstelėjusi akis, pastebėjo penkis riterius, laikančius kosminės gijos projektorių, nusitaikiusius tiesiai į žvalgybinį transporterį. Iš apvalios tunelio angos išniro ir prie bendražygių prisigretino dar vienas vyriškis, rankoje gniaužiantis „Vebsterį”.

— Išlįsk, Karlail, — įsakė Izaokas Šlaimas. — Atsistok taip, kad tave matyčiau. Ir neužmiršk pasiimti duomenų saugyklos.

— Iš kur, velniai tave griebtų, gavai tą pabūklą? — paklausė Liusinda. Salėje tvyrantis oras dvokė taip, lyg juo niekas nebūtų alsavęs tūkstantį metų. Ant stiklinio, prožektoriais apšviesto paviršiaus krito ilgas merginos šešėlis.

Šlaimas nusišypsojo.

— Norėčiau pasigirti, kad jį perėmėme iš tavo piratų, bet tiesa tave dar labiau įsiutins — ginklą mums perleido Jungtinis vadų komitetas. Jie mane įpareigojo atvykti į šiuos kraštus, vos tik per aną juokingą koncertą prisipažinai sudariusi sandėrį su sugrįžėliais. Atskridau į planetą prieš kelias savaites, kai riteriai nusprendė išsiversią be vieno savo laivo, netrukus po jų pasirodymo Euridikėje. Kiek girdėjau, vėl privirei košės, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.

— Kol kas niekas nesibaigė.

— Tu teisi, — sutiko Šlaimas. — Atvirai kalbant, mes nė kiek netrokštame naudotis pabūklu priebėgoje, o lauke kovotojai… na, tarkim, jie pasiekė savotiškas lygiąsias. Bet jeigu prireiks, verčiau rizikuosime įsivelti į abiem pusėms pragaištingą mūšį, nei leisime tavo gaujai brautis į vietines informacines erdves. Tačiau nesklandumus galėtume išspręsti kaip civilizuoti žmonės. Kiek suprantu, kartu su tavimi keliauja du muzikos genijai. Paprašyk porelę išlipti.

— Jie apsirūpinę kopijomis, — perspėjo Liusinda, pašnairavusi į „Vebsterį” Šlaimo rankoje.

Buvęs šeimynykštis nekantriai dėbtelėjo į merginą.

— Jiems švaistyti užtaisų nesiruošiu.

Liusinda apėjo transporterį, gestu paragino Vinterį su Kolderiu išnirti laukan.

— Štai, kokios sąlygos, — paskelbė Šlaimas, kai visi trys atsistojo priešais jį. — Kaip pastebėjote, drauge su kolegomis riteriais dairėmės toje pačioje vietoje, kaip ir jūs. Todėl, kad ieškojome tų pačių dalykų. Iš Juodojo pjautuvo įsigijome — vėlgi leidus Jungtiniam vadų komitetui — nukopijuotus failus su Vinterio ir Kolderio asmenybėmis. Išnagrinėję užuominas, aptiktas jų sąmonėse, ėmėme ieškoti dviejų moterų, dėl kurių jūs, ponai, esate pametę galvas. Ir jas radome.

— Airiną ir Arleną? — skeptiškai pasitikslino Vinteris.

— Taip.

— Vadinasi, dabar teigiate, kad jos iš tiesų egzistavo? — nusišaipė Kolderis.

— Rodos. Prieštaravimus, kurių netrūksta jūsų biografijose ar gerbėjų atsiminimuose, nulėmė klaidos, įsivėlusios į kitą lygties dalį, jei galima taip pasakyti. — Šlaimas trūktelėjo pečiais. — Jūs, jūsų leidybinės kompanijos ar dar kažkas — jau nebesvarbu kas — paskleidė dezinformaciją apie Vinterio su Kolderiu ir jų mylimųjų gyvenimus. Esu tikras, jog dėl rimtų, kaip anuomet atrodė, priežasčių. Taigi, ponai, Airina ir Arlena iš tikrųjų jųdviejų laukė Fort Viljame.

— Ant kurio numetė atominę bombą, — pridūrė Vinteris. Sprendžiant iš tono, Šlaimu nepatikėjo nė per nago juodymą.