Adam Mickiewicz - Gražina

Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
Miglos ant žemės, o mėnuo padange
Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
Žemė lyg butas tamsusis išrodo 1 1 išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski] ,
Debesys rodos lyg judantis skliautas,
Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės 2 2 Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [ vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski] ,
Blizga palšai 3 3 palšas – neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski] prieš nakties akį švisą.
Šone, ant rėvo 4 4 rėvas – vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski] , kur volas 5 5 volas (lenk.) – pylimas. [przypis edytorski] pakilęs,
Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta 6 6 pusto – dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski] .

Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
Pilies sargai pastatyti budėjo;
Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
Lyg koki 7 7 koki – trump.: kokie. [przypis edytorski] žmonės per tyrą atvengia.
Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
Ant šlapių žirgų trys jočiai 8 8 jotis – raitelis. [przypis edytorski] sėdėjo.
Rėvą prijojus sustojo ir vienas
Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
Užtrimytavus taip trejetą kartų,
Sargas ant balso 9 9 ant balso – išgirdęs balsą. [przypis edytorski] iš bokšto atsuko;
Čerška retežiai 10 10 retežis – grandinė, pančiai. [przypis edytorski] rakinti prie vartų
Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.

Kad žingeidumą tuščią apmalšint 11 11 apmalšint – vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny] .
Iš visų pusių sargai suėj’ 12 12 suėj’ – trump.: suėjo. [przypis edytorski] , žiūri.
Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
Kryžių ant kaklo prie raikščio 13 13 raikštis – dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski] geltono 14.
Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
– Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį 15,
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato 16.
– Kur Kunigaikštis? – sargų jisai klausia.
– Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma 17
Nieko pas save. – Nors būtų vėliausia,
Turit pranešt apie mūs’ 18pribuvimą:
Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.

Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
Pas Lietavorą per langą mažytį
Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
Šiandien jis grįžo, buo 19toloj kelionėj,
Reiktų dabartės 20ilsėtis maloniai.

Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
Siųsta po durim žiūrėt. – Nemiegojo 21
Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
Ponai, bajorai, visa vyriausybė
Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia 22:
Iš budinčiųjų kad nieks neketina
Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
Naudos tėvynei labai daug padarė, —
Kare muš' 23priešus, namie vaidus taiko,
Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
Viešpačio butas jam vis at’darytas.

Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
Lietavors rūškans 24prie stalo stovėjo,
Misli’o 25, tai klausė vėl galvą pakėlęs,
Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo 26
Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
Rodosi taiso: pridengia su sauja,
Žiburys suvis žibėjęs paliauja 27.

Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
Liepia Rinvitui duris uždaryti:
Nors akyse abejonę matyti,
Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.

Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo 28
Mane ir visą palaimos tą šalį,
Tuos plotus žemės, kurie man priguli
Be dovanos jojo į pačios 29dalį.
Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.

Taip kunigaikšti! – Taigi ir dabartės
Eisim užimt dovanotą mums turtą;
Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
Triūbyt 30neliaujant į keturis vėjus,
Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
Iš visų pusių kareiviai pribūti
Turi ant balso į pylimą: krūtį
Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
Maisto, kiek reikia ik 31nakčiai nuo ryto.
Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis 32
Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
Laukite manęs ant gatvės lydinės 33.

Taip kunigaikštis prisakymus leido;
Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
Norint tais žodžiais liepimų begalį 34
Skaitlių 35išpildyt Rinvitui suteikia.
Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’ 36,
Tylint krūtinėj giliai užkavojo.