Adam Mickiewicz - Gražina

Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
O iš to viso, ką girdi, ką mato,
Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
Jis viską aiškiai patsai dasiprato 37.
Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
Be atmainos to visuomet laikysis:
Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…
Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj 38,
Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.

– Ponut’ 39, kur tik tave mierai 40šie kelia,
Visuomet esame tau atsidavę:
Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
Reik ir padonis 41guodonėj 42laikyti,
Labą tėvynės niekad nepriguli
Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
Į rodą 43amžium senesniuosius šaukė.
Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
Būdamas senas, su plauku žiloku,
Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
Bet ne’tsurgum’s 44šios kelionės, bijausi.
Kad nelaimingai labai baigtis gali,
Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
Minkie, slapus antpuolimas galėtų
Mus su lydėnais suerzinti drūčiai 45,
Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.

Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
Žmonės brandina juos mislim' neliovę,
Mislim brandina, melu užakėja 46…
Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
Esant plėšikais. Netoks papratimas
Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
Prabočių 47mūsų šalyj ponavojo 48,
Kada taip būdavo kraustytis imas;
Jeigu norėtum senovę laikyti,
Teikis senovės žmonių paklausyti.

Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
Jogei visi, ką čionais mieste esti 49
Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
Vietoj sargybos palikti prie savęs;
Kitus, po mano valdžia atidavęs,
Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
Laimingiaus sektųs 50, kad dailiaus nuduotų
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų 51.

Nes karo laiku nevien prasti žmonės
Ir vyriausybė midum smaguriauja.
O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
Ateitį gerą visad pranašauja.
Sens 52paprotys, siekęs gilią senovę.
Jį turim švęsti per amžius neliovę.

Baigė kalbėjęs, aptyko 53, nurimo.
Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
– Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
Ar tur kieme atsakymo laukti?

Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
Kad apie siuntinius ką prasitartų.

Lietavors taria: – Jei kad atsitinka.
Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
Tavosios rodos 54labiaus man patinka:
Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
Kitiems padonams atviros stovėtų.
Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.

Todėl taip greitai, todėl valandoje
Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
Kad iš netyčių užklupti galėtų.
Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.

Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
Ordens į talką duot ricierius žada.
Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
Regima, sutartį pildyti geidžia.

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti 55,
Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka 56.
Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
Kūnu kur kas didesni už manuosius 57,
Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
O stos į karą, tai net baimė tveria,

Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
Ką šviną 58suodžius ir pakulas ryja,
Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
Pradeda erzint, prikišę žariją,
Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
Anais tai metais nuo pramonio šito
Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.

Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
Eisim, kaposim viską ir draskysim.

Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko 59,
Slysta tolydžio viena paskui vieną;
Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka,
Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
Niekai gyvent be vienybės – teisybė,
Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
Ima, ant galo piktumą palieka
Ir jį nei brolį karštai apkabina.
Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
O vienog tankiai, suėję į krūvą.
Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
Ir į pagelbą viens vienam nueina:
Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
Bet kada žmogus duris jam pradaro,
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka 60
Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
Tad žaltys savas, užsliuogęs 61ant rankų.
Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
Lyg vario žiedas miegot susirango.

Vienog kryžioką – gyvatę per amžių
Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
Maža jau prūsiško aukso suglamžius
Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
Vis alkana da ir, kad primanytų.
Valanda viena visus mus išrytų.

Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
Metas į metą veltuo 62į jų šalį
Traukiame miestų ir pylimų griauti;
Ordens nelemtas lyg smakas 63išrodo 64,
Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,
Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
Kurs su lietuviais suvest nor 65kryžioką,
Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
Nėra nė vieno, kurisai nemato
Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.