Умберто Эко - Prahos kapinės

Gerai pagalvojus Diuma juk nieko naujo neišrado, tik suteikė pasakojimo formą tam, ką, pasak senelio, jau buvo atskleidęs abatas Baruelis. Tai man pakišo mintį, kad norint parduoti sąmokslo idėją ją perkančiajam nereikia pateikti nieko originalaus, o tik — svarbiausia — tai, ką jis jau žino ar lengvai galėtų sužinoti ir kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką žino, — toks yra Sąmokslo Universaliosios Formos grožis.

Ėjo 1855-ieji, man jau buvo dvidešimt penkeri, universitete apgyniau teisės mokslų diplomą ir dar nežinojau, ką norėčiau daryti. Susitikinėdavau su senaisiais draugais per daug nesižavėdamas jų revoliuciniu įkarščiu, prieš keletą mėnesių skeptiškai nuspėdavau jų nusivylimus: štai popiežius vėl atsikovojo Romą, Pijus IX, pontifikas reformatorius, tapo dar reakcingesnis už savo pirmtakus, štai išsisklaidė — per nelaimę ar niekšybę — viltys, kad Karolis Albertas taps Italijos vienybės šaukliu, negana to, po visų širdis uždegusio aistringo socialistų sąjūdžio Prancūzijoje vėl įsitvirtino imperija, o naujoji Pjemonto vyriausybė, užuot vadavusi Italiją, pasiuntė karius į Krymą kariauti beprasmio karo…

Nebegalėjau skaityti romanų, kurie mane ugdė labiau už mokytojus jėzuitus: Prancūzijos vyriausioji universiteto taryba, kurioje nežinia kodėl buvo trys arkivyskupai ir vienas vyskupas, priėmė vadinamąją Riansė pataisą, penkiais centais už numerį apmokestinančią visus laikraščius, dalimis spausdinančius feuilleton. Menkai išmaniusiems leidybos reikalus toji žinia neatrodė reikšminga, bet mes su draugais iškart supratome jos svarbą: mokestis buvo per didelė našta, ir prancūziškiems laikraščiams romanų teko atsisakyti, visuomenės ydas aikštėn iškėlę balsai, tokie kaip Siu ir Diuma, buvo nutildyti amžiams.

Net senelis, vis dažniau išsiblaškęs, bet retkarčiais aiškiu protu stebėjęs, kas vyksta aplink, dejavo, kad pakliuvusi į tokių masonų, kaip Adzeljas ir Kavūras, rankas Pjemonto vyriausybė virto šėtono sinagoga.

— Berniuk, ar supranti? — sakydavo. — Sikardžio įstatymai panaikino vadinamąsias dvasininkų privilegijas. Kam reikėjo naikinti prieglobsčio šventovėse teisę? Gal Bažnyčia turi mažiau teisių už žandarmeriją? Kam reikėjo naikinti bažnytinį teismą dvasininkams, kaltinamiems kriminaliniais nusikaltimais? Gal Bažnyčia neturi teisės teisti saviškių? Kam reikėjo naikint prevencinę religinių spaudinių cenzūrą? Kad dabar jau kiekvienas galėtų sakyti ką tinkamas, nepaisydamas ir negerbdamas nei tikėjimo, nei moralės? O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę! Sulaukėme net ir to, kad uždrausti elgetaujantys bei atsiskyrėliški ordinai, o tai šeši tūkstančiai vienuolių. Valstybė pasisavina jų turtus, sakydama, kad jų reikia parapijų klebonų algoms, bet jei sudėtum visas tų ordinų gėrybes, gautum skaičių, kuris dešimt, ką ten, šimtą kartų didesnis už tuos karalystės mokamus atlygius, o vyriausybė pinigus skirs viešosioms mokykloms ir mokys to, ko prastuomenei visai nereikia, arba išleis juos getų gatvėms grįsti! Skelbiama „laisva bažnyčia laisvoje valstybėje“, bet iš tiesų tik valstybė yra laisva piktnaudžiauti galia. Tikroji laisvė — tai žmogaus teisė laikytis Dievo įsakymų ir nusipelnyti rojaus ar pragaro. O dabar laisve laikoma galimybė pasirinkti širdžiai mieliausią tikėjimą ar pažiūras, bet jos visos vienodos, ir valstybei nesvarbu, esi masonas, krikščionis, žydas ar Mechmedo II sekėjas. Taip tampame abejingi Tiesai.

— Ir taip, mano sūnau, — vieną vakarą rypavo senelis, per savo senatvinį marazmą nebeskyręs manęs nuo mano tėvo, jau kalbėjo dusdamas ir aimanuodamas, — nyksta Laterano kanauninkai, švento Egidijaus regulos kanauninkai, karmelitai, senosios regulos ir basieji, kartūzai, benediktinai, cistersai, olivetiečiai, minimai, mažieji broliai konventualai, pranciškonai, mažieji broliai reformantai, mažieji broliai kapucinai, Švč. Marijos pasauliečiai, pasionistai, dominikonai, Šv. Mergelės Marijos Gailestingumo, Marijos tarnų ordinai, oratoriečiai, taip pat klarisės, krucifiksės, celestinės ir batistinės.

O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę!

Berdamas sąrašą nelyginant rožinį vis labiau jaudinosi, galiausiai nebeįstengė atgauti kvapo, liepė patiekti civet, z uikienos troškinį vyno padaže; jam reikia lašinukų, sviesto, miltų, petražolių, puslitrio barberos vyno, zuikiena kartu su širdimi ir kepenimis supjaustoma kiaušinio dydžio gabalėliais, apibarstoma svogūnėliais, druska, pipirais, prieskoniais ir cukrumi.

Beveik nusiramino, tik staiga užvertė akis ir lengvai atsirūgęs užgeso.

Laikrodis su švytuokle muša vidurnaktį primindamas, kad per ilgai rašau beveik be paliovos. Kad ir kaip stengiuosi, nieko daugiau negaliu atsiminti apie metus po senelio mirties.

Svaigsta galva.

1897 metų kovo 27-osios naktis

Kapitone Simonini, prašau atleisti, kad įsiterpiu į jūsų dienoraštį, kurio negalėjau neperskaityti. Ne savo valia šiąnakt pabudau jūsų lovoje. Jau supratote, kad esu (ar bent manau esąs) abatas Dala Pikola.

Atsibudau svetimoje lovoje, nepažįstamame bute ir — jokių mano sutanos ar peruko pėdsakų. Tik dirbtinė barzda prie lovos. Dirbtinė barzda?

Prieš keletą dienų man jau buvo nutikę pabusti ir nesuprasti, kas esu, tačiau tuomet tai atsitiko mano namuose, o šįryt — svetimuose. Jaučiausi, lyg akys būtų patinusios ir traiškanotos. Skaudėjo liežuvį, tarsi būčiau jį įsikandęs.

Pažvelgęs pro langą supratau, kad butas yra Mobero skersgatvyje, ties Mokytojo Alberto gatvės, kurioje gyvenu, kampu.

Pradėjau naršyti po namus, kuriuose, regis, gyvena pasaulietis, akivaizdžiai nešiojantis dirbtinę barzdą, taigi, (prašau man atleisti) abejotinos moralės asmuo. Užėjau į gana prabangiai įrengtą darbo kabinetą. Jo gilumoje, už uždangos, radau duris ir pro jas įžengiau į koridorių. Jis priminė teatro užkulisius su gausybe drabužių ir perukų, lygiai kaip toje vietoje, kur prieš keletą dienų radau abitą. Tada supratau, jog tas koridorius, kurį tądien perėjau priešinga kryptimi, veda į mano būstą.

Ant savo stalo radau užrašus, kuriuos, kiek sprendžiu iš jūsų atkurtų įvykių, turėjau surašyti kovo dvidešimt antrąją, kai kaip ir šįryt pabudau praradęs atmintį. Ir ką reiškia, svarsčiau, paskutinis tądien padarytas įrašas apie Otejį ir Dianą. Kas toji Diana?

Įdomu. Manote, kad mudu esame vienas asmuo. Tačiau jūs iš savo gyvenimo atsimenate daug, o aš iš savojo labai mažai. Ir priešingai, kaip aiškėja iš jūsų dienoraščio, jūs apie mane nieko nežinote, o aš imu suvokti, kad atsimenu tokių dalykų, ir nemažai, kurie nutiko jums, ir — koks sutapimas — būtent tuos, kurių niekaip neįstengiate atsiminti. Jei galiu tiek daug apie jus atsiminti, ar turėčiau sakyti, kad aš — tai jūs?

Gal ir ne, ir mudu esame skirtingi asmenys, dėl kažkokios paslaptingos priežasties priversti gyventi kartu, pagaliau aš juk esu dvasininkas ir galbūt žinau apie jus tai, ką man atskleidėte per išpažintį. O gal esu tas, kuris užėmė daktaro Froido vietą ir, nors jūs neatsimenat, ištraukė iš jūsų sielos tai, ką stengėtės giliai paslėpti?