Умберто Эко - Prahos kapinės

Nebepamenu tos jaudulio nakties baigties, kai lytis stojo prieš mane savo baisiausiu pavidalu (šventa šio žodžio prasme, tarsi griausmas, su dieviška palaima sužadinantis velniavos ir šventvagystės baimę). Tik atmenu, kad tą sutrikimą įveikiau pusbalsiu tarsi litaniją kartodamas nė nežinau kokių šventų raštų autoriaus žodžius, prieš kelerius metus tėvo Pertuzo įkaltus man į galvą: „Visas kūno grožis tėra oda. Išties, jei vyrai matytų, kas slypi po oda, juos supykintų vien pažvelgus į moteris: tas jų grožis tėra viduriai, kraujas, syvai, tulžis. Tik pasvarstykite, kas slypi šnervėse, gerklėje, pilve… Kaip mes, kurie šlykštimės net piršto galiuku paliesti vėmalus ar mėšlą, galime geisti apkabinti išmatų maišą?“

Gal būdamas to amžiaus vis dar tikėjau Dievo teisingumu ir Jo kerštu už tą jaudulio naktį palaikiau tai, kas nutiko rytojaus dieną. Senelį radau išvirtusį savo krėsle, gargiantį, rankoje suspaudus} suglamžytą popieriaus lapą. Iškvietėm daktarą, paėmiau laišką ir perskaičiau, kad tėvas gindamas Romos respubliką krito nuo prancūzų kulkos kaip tik tą 1849 metų birželį, kai generolas Odino atskubėjo Liudviko Napoleono vardu vaduoti Šventojo Sosto nuo Madzinio ir Garibaldžio pulkų.

Senelis nemirė, nors buvo jau perkopęs aštuonias dešimtis, bet atsitverė tūžmingos tylos siena, ir nežinia, labiau tūžo ant prancūzų ar popiežiaus gynėjų, nužudžiusių jo sūnų, ar ant sūnaus, išdrįsusio taip neatsakingai stoti su jais į kovą, ar ant visų jį suvedžiojusių patriotų. Retkarčiais jis nepaguodžiamai padūsaudavo, kad dėl Italijos negandų, kaip ir dėl prieš pusšimtį metų Prancūziją sukrėtusios tragedijos, atsakingi žydai.

Gal tėvo atminimui valandų valandas tūnau palėpėje, skaitau jo paliktus romanus ir man pavyksta perimti paštu atėjusį Diuma romaną „Žozefas Balzamo“ — tėvas jau nebūtų galėjęs jo perskaityti.

Kaip visi žino, toje nuostabioje knygoje pasakojama apie Kaliostro nuotykius ir apie jo suregztą karalienės vėrinio aferą: jis vienu kirčiu morališkai ir finansiškai sužlugdė kardinolą Rohaną, sukompromitavo valdovę, išjuokė visą dvarą, ir daugelis manė, jog Kaliostro suktybė taip pakirto monarchijos prestižą, kad sukėlė visuotinio nepasitikėjimo nuotaikas ir galiausiai paskatino aštuoniasdešimt devintųjų revoliuciją.

Tačiau Diuma žengia toliau, ir Kaliostro, arba Žozefo Balzamo, paveiksle įžvelgia tą, kuris pasaulio masonų paunksnėje sąmoningai sukurpė ne paprastą suktybę, o visą politinį sąmokslą.

Mane sužavėjo ouverture. Toks scenovaizdis: Mont Tonnerre, Griaustinio kalnas. Kairiajame Reino krante už kelių mylių nuo Vormso prasideda niūrių viršukalnių grandinė — Karaliaus sostas, Erelių uola, Gyvatės ketera, o aukščiau už visus kyla Griaustinio kalnas. 1770 metų gegužės šeštąją (beveik dvidešimt metų prieš tą nelemtą revoliuciją), kai saulė leidosi už Strasbūro katedros bokšto, dalijančio ją į du ugnies pusrutulius, iš Mainco atjojęs Nepažįstamasis kopia į statų kalną ir galiausiai turi palikti net žirgą. Netikėtai jį sučiumpa kelios kaukėtos būtybės ir užrištomis akimis nuveda per mišką į laukymę, kur laukia trys šimtai drobulėmis apsisiautusių vaiduoklių, ginkluotų kardais. Jis nuožmiai tardomas.

Ko nori? Pamatyti šviesą. Esi pasirengęs prisiekti? Paskui prasideda išbandymai — gerti ką tik nužudyto išdaviko kraują, paklusnumui įrodyti šauti sau iš pistoleto į galvą bei kitokie panašūs niekai, primenantys trečiarūšes masonų apeigas, gerai pažįstamas visiems Diuma skaitytojams, kol pagaliau keliauninkas nutaria juos užbaigti ir išdidžiai kreipiasi į visus susirinkusiuosius, aiškiai tardamas išmanąs visas šias apeigas bei kitas gudrybes, tad gana vaidinti spektaklį, jis esąs viršesnis už juos visus, ir visuotinis masonų sambūris turįs suprasti, kad jis yra Dievo skirtasis vadovas.

Ir pareikalauja, kad jo įsakymams paklustų visi Stokholmo, Londono, Niujorko, Ciuricho, Madrido, Varšuvos ir įvairių Azijos šalių masonų ložių nariai, kurie, be abejonės, visi atkako ant Griaustinio kalno.

Kodėl ten susirinko viso pasaulio masonai? Nepažįstamasis paaiškino: jis reikalauja geležinės rankos, ugnies kalavijo ir deimanto svarstyklių, kad išvytų iš šios žemės Nedorą, kitaip tariant, išsekintų ir sunaikintų du didžiausius žmonijos priešus — sostą ir altorių (juk senelis sakė, kad liūdnai pagarsėjusio Voltero šūkis buvo ecrasez l’infame [36] Sutriuškinkit niekšę (pranc.). ). Tad Nepažįstamasis pareiškė, kad kaip ir visi padorūs to meto nekromantai gyvena jau tūkstančius kartų, gimė pirmiau už Mozę, o gal ir Ašurbanipalą, atvyko iš Rytų pranešti, kad atėjo laikas. Tautos milžiniškais būriais nepaliaujamai žygiuoja į šviesą, o jų priešaky žengia Prancūzija. Jai į rankas reikia įdėti tikrąjį šio žygio deglą, kuris nušviestų pasaulį naująja šviesa. Prancūziją valdo senas nedoras karalius, kuriam liko gyventi vos keleri metai. Nors vienas iš susirinkusiųjų — būtent Lavateras, garsus fizionomistas — pamėgino atkreipti dėmesį, kad jaunųjų įpėdinių veidai (busimojo Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos Antuanetės) byloja apie gerą ir gailestingą būdą, Nepažįstamasis (skaitytojai jau turėjo atpažinti Žozefą Balzamo, nors Diuma knygoje šis dar buvo neįvardytas) priminė, kad negalima paisyti žmogiškosios pagailos, jei nešamas pažangos deglas. Per dvidešimt metų Prancūzijos monarchija turinti būti nušluota nuo žemės paviršiaus.

Tuomet visų šalių visų ložių atstovai po vieną žengė į priekį ir žadėjo žmonių arba turtų respublikos bei masonų brolijos pergalės ir šūkio lilia pedibus destrue — sutrypk ir sunaikink Prancūzijos lelijas — labui.

Nesvarsčiau, ar penkių žemynų sąmokslas nėra per didelis Prancūzijos konstitucinei tvarkai pakeisti. Juk iš esmės ano meto pjemontiečiams pasaulyje egzistavo tik Prancūzija, žinoma, Austrija, gal kažkur toli Kochinchina, bet daugiau dėmesio vertų šalių nebuvo, žinoma, išskyrus Popiežiaus valstybes. Skaitydamas Diuma (šį didį rašytoją stačiai dievinau) aprašytą mizansceną svarsčiau, ar Pranašas, atpasakodamas vieną sąmokslą, nebus atradęs visų įmanomų sąmokslų Universaliosios Formos.

Užmirškime Griaustinio kalną, kairįjį Reino krantą, tą laiką, tariau sau. Pasvarstykime apie iš visų pasaulio kampų atkakusius sąmokslininkus, atstovaujančius visas šalis čiuptuvais apraizgiusiai sektai, surinkime juos laukymėje, oloje, pilyje, kapinėse, kriptoje, svarbu, kad būtų deramai tamsu, tegul vienas iš jų pasako kalbą, kuri apnuogintų kėslus ir siekį užkariauti pasaulį… Mane visada supo žmonės, bijoję kokio slapto priešo sąmokslo: senelis bijojo žydų, jėzuitai — masonų, tėvas garibaldietis — jėzuitų, pusės Europos karaliai — karbonarų, mano draugai madziniečiai — kunigų kurstomo karaliaus, pusės pasaulio policija — Bavarijos iliuminatų ir taip toliau. Kažin kiek dar žmonių šiame pasaulyje mano, kad gresia koks nors sąmokslas? Tai forma, kurią kiekvienas gali užpildyti kaip tinkamas, kiekvienam savo sąmokslas.

Diuma išties buvo puikiai perpratęs žmogaus sielą. Ko kiekvienas žmogus geidžia, ir juo karščiau, juo yra nelaimingesnis ir mažiau apdovanotas sėkme? Pinigų, lengvų pergalių, valdžios (kaip malonu įsakinėti ir žeminti savo artimą) ir keršto už kiekvieną patirtą skriaudą (gyvenime visi bent kartą buvom nuskriausti, kad ir menkai). Ir štai Diuma „Montekriste“ atskleidžia, kaip įgyti pasakiškus turtus, kurie suteiktų antžmogišką valdžią, ir priversti priešus atlyginti visas skolas. Tačiau kodėl, klausia savęs kiekvienas, kodėl likimas myli ne mane (arba myli ne tiek, kiek norėčiau), kodėl man nesuteikta malonių, kuriomis naudojasi kiti, mažiau jų nusipelnę? Niekas nemano, kad nesėkmių priežastis gali būti jo paties menkumas, todėl ieško kaltų. Visiems nusivylusiems (ir pavieniams asmenims, ir ištisoms tautoms) Diuma paaiškina, kas kaltas dėl jų negandų. Tai kiti — susirinkę ant Griaustinio kalno jie sukurpė tavo pražūtį…