Eliza Orzeszkowa - Šunadvokatis

Здесь есть возможность читать онлайн «Eliza Orzeszkowa - Šunadvokatis» — ознакомительный отрывок электронной книги совершенно бесплатно, а после прочтения отрывка купить полную версию. В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Жанр: foreign_prose, foreign_antique, на польском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Šunadvokatis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šunadvokatis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Šunadvokatis – jest to litewska wersja powieści Elizy Orzeszkowej Niziny. W niej to pisarka przedstawia codzienność XIX-wiecznej wsi.Miejsce znajdzie tu zatem wątek nędznej wegetacji białoruskich chłopów – zacofanych, ciemnych i przez to ciemiężonych przez panów z wyższych klas społecznych i oszukiwanych przez wszystkich. Oto matka oddaje wszystkie pieniądze na ratunek jednego syna, tym samym spychając na dno siebie i pozostałe dzieci. Czy taki ratunek jest jednak ratunkiem dla kogoś bez nadziei na lepszą przyszłość?

Šunadvokatis — читать онлайн ознакомительный отрывок

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šunadvokatis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Elzė Ožeškienė

Šunadvokatis

Pas urėdą 1 1 urėdas – dvaro ūkio tvarkytojas. [przypis edytorski]

Pavasario vakaras buvo apsiaubęs laukus; ore kilo smarkus kvapas iš tik ką apartos žemės. Buvo rūkas, ūkanota ir tylu. Keliu, retai apsodintu medžiais, ėjo basa moteriškė, apsivilkusi rudine 2 2 rudinė – paprastas milinis apsiaustas. [przypis edytorski] . Prieblandoje per rūką ėjo greitai ir tiesiai, neaplenkdama valkų, nė gilių vėžių, kurios iš po jos basų kojų triško vandeniu ir skystu purvu. Basos tos kojos sunkios buvo ir stiprios, matyti labai apsipratusios su žeme, per kurią žengė. Nerūpėjo moteriškei, kas yr aplink ją, kad tiktai greičiau galą prieitų. Nesibijojo nieko: nė einančio kaskart didyn tamsumo, nė apsiaubiančio ją nakties gludumo 3 3 gludumas – čia: švelnumas. [przypis edytorski] , nė dūluojančių 4 4 dūluoti – būti neaiškiam. [przypis edytorski] po lauką kriaušių ir tapalių 5 5 tapalis – gluosnių šeimos medis. [przypis edytorski] . Ėjo ir ėjo…

Prieš ją gale kelio švystelėjo du apšviesti langai. Tai buvo dvaro trobos, aptvertos prasta statine tvora. Tarp ilgų gurbų ir daržo galima buvo pastebėti vartus, atsiveriančius tiktai vienon pusėn. Tuo laiku vartai sugirgždėjo, mažumą prasivėrė ir įsirausė purvan; verianti ranka pradėjo juos stumti. Bekratant ir bestumiant vartus, išgirdo atšiaurų vyrišką balsą:

– Kad tave velniai!

Žmogus su sunkiu maišu ant pečių stenėdamas pralindo pro angelę ir ėjo keliu priešais moteriškę. Rodės iš karto, kad juodu prasilenks nepasergėję viens antro. Žmogus vienok neatsigręždamas, truputį susikuprojęs nuo sunkios naštos, prašnekėjo:

– Ulijona?

– Aš – atsiliepė moteriškė.

– Kurie tave velniai naktimis nešioja?

– Tie pat, ką ir tave! – atšovė.

Iš balso, kuriuo prakalbėjo viens į antrą, galima buvo suprasti, jog juodu nesikentė arba nuolat barės. Vienok vyriškis stabtelėjo.

– Ko? – paklausė vėl.

– Į urėdą – atsakė moteriškė ir staptelėjo taip pat. Stovėjo šalimis kelio iš tolo viens nuo antro.

– Ardinarija 6 6 ardinarija (lenk.) – seniau mokėtas metinis atlyginimas, dažniausiai natūra, darbininkams prie dvaro. [przypis edytorski] ? – paklausė, linkterėjus galva į maišą.

– Kaipgi, puspurę rugių už pereitą mėnesį… Su atavėtomis 7 7 atavėtos – smulkesni grūdai, susimaišę su pelais vėtant. [przypis edytorski] sumaišė… Kad ji prasmegtų.

– Kas? Višinskienė, ar tai ji išdavė?

– Ji… Ragana! Kad būtų jis išdavinėjęs, nebūtų davęs atavėtų… Bet pati 8 8 pati (sen.) – žmona. [przypis edytorski] su raktais atalėkė. – „Dakš, kūmai, maišą!” – Ir pripylė pusę grūdų, pusę pelų… Kad ją tiek ligų apnyktų…

Vyriškiui šnekant, Ulijona artinos prie jo. Matyti buvo, kaip atsistojusi įsmeigė draugo veidan akis.

– Ai, Joneli, Joneli! Kad ji dieną naktį piltų, ne pripiltų tau tiek pelų, kiek ašarų išbėgo dėl jos iš mano akių… Akis išraudojau dėl jos priežasties ir tariau, kad už mano vargus Ponas Dievas padarys jai galą. Nepadarė. Ponauja ir karaliauja.

Stovėjo stačia ir kratė galvą. Vyriškis vieną tiktai kartą, visą niekindamas, linkterėjo galva.

– Aa! – sumurmėjo.

Bet tuojau užklausė:

– Ko tu ten lendi? Nori dar pažiūrėti? Kai jauna buvai, išvarė, tai ko dabar belįsti jam akysna. Vely 9 9 vely – verčiau, geriau. [przypis edytorski] miegotum sau troboj ant krosnies.

Vis nesijudindama ir įsmeigus draugan akis, parėmus smakrą ant dešinės rankos pirštų, moteriškė vėl pradėjo kalbėti:

– Išvarė, tai išvarė… Bet kamgi jis pirma varė piršlius, kurie atvažiuodavo prie manęs? Jei nenorėjo manęs, tai kamgi piršlius varė?

Pasakė tai graudulingu balsu. Ir toliaus taip pat kalbėjo.

– Sakydavo: „Ule, palūkėk tiktai! Kai padės mane urėdu, vestuves kelsiva!”. Piršlius varė. Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, ne barstė svirnelį gelsvais šiaudeliais, nė vargonai gaudė…

– Jonas pasitaisė ant pečių maišą.

– Tai, – pasakė: – atsiminė boba senas dienas ir verkia…

Bet Ulijona kalbėjo toliaus:

– Niekas man apsiruošti nepadėdavo, niekas mano sūnelių neauklėjo, niekas manęs vargšės nepasigailėjo. Pati viena gyvenau, dirbau, trusiaus 10 10 trūstis – darbuotis, ruoštis. [przypis edytorski] . net rankos nutirpdavo, basa vaikštinėjau, sausai valgiau, vis dėl savo sūnelių.

– Gana, gana. – sumurmėjo Jonas – eiva namo. Dviese bus linksmiau eiti!

– Negaliu eiti namo, Joneli, negaliu namo! – tęsė moteriškė. – Turiu eiti į Višinskį, žemai nusilenkti prieš jį ir prašyti pagelbos mano Pranukui…

– Aa – sumurmėjo vyras, kaip ir dabar tiktai supratęs, ko Ulijona eina į urėdą.

– Išmintingesnis už mane… Gal pasigailės savo vaiko… Rasi patars ką… Rasi pagelbės…

– Aa – atkartojo vyras ir pridūrė:

– Tai eik su Ponu Dievu!

– Sudiev – pasakė, ir atsiskyrė.

Atsiskyrimas buvo staigus, atsisveikinimas trumpas. Jam sunku buvo stovėti su puspure rugių ant pečių, jai rūpėjo prašyti pagelbos Pranukui. Turėjo juodu gyventi kartu arba arti viens antro, nes vyriškis, paėjėjęs keletą žingsnių, atsigręžė ir užklausė:

– Kada pagrįši namo?

– Šiandien, tuojau! Ar tai viešėti einu? – atsakė.

Pro tą pačią pravertų vartų angelę, pro kurią pralindo su maišu Jonas, Ulijona lengvai įėjo tamsaus ir purvino dvaro kieman. Vidury kiemo matyti buvo keletas medžių. Keli platūs spinduliai iš dviejų apšviestų namelio langų geltonino jų šakas. Ulijona atsistojo po medžiais ir jų visai apsiausta, tamsumoje laukė. Netrukus išėjo iš vidaus vyras vidutinio ūgio, plačių pečių, tvirtas, vienplaukinis 11 11 vienplaukinis – dab.: vienplaukis. [przypis edytorski] . Pastovėjęs nušoko nuo prieangio ir paėjėjo keletą žingsnių. Iš tamsos atsiliepė tylus šauksmas:

– Ponuli, ponuli!

Višinskis sustojo. Tuo tarpu Ulijona išėjo iš po medžių. Jos basos kojos klimpo purvan, aukštas ir laibas liemuo sulinko; galvą, raudona skara aprištą, taip palenkė, kad veidas buvo nematomas. Akis tas tuoj pažino Višinskis.

– Aa! Tai tu Ule! Suniurnėjo.

– Kam lendi švieson! – nusigandęs pradėjo šnibždėti – lįsk atgal! Stovėk tarp medžių! Na, ko gi nori, sakyk greitai: kad bobos, ne duok Dieve, pamatytų, tuoj pakiltų triukšmas. Ko nori?

Sodietė, apsivilkusi rudine, žemai nulenkusi galvą, įlindo vėl tamsumon. Iš tamsumos ji balsiai šnibždėjo:

– Ponuli! Brangiausias! Mieliausias! Susimylėk ant manęs nelaimingos našlaitės! Duok patarmę 12 12 patarmė – patarimas. [przypis edytorski] , gelbėk Pranuką.

Višinskis nuolat žiūrėjo į trobos langus. Užgirdęs Pranuko vardą, ranką su skarele nuleido žemyn, atsiduso ir prakalbėjo:

– Na! Paėmė berniuką karūmenėn 13 13 karūmenė – dab.: kariuomenė. [przypis edytorski] ! Žinau apie tai: juk prieš tris mėnesius taip pat sukai man galvą, pristodama, kad gelbėčiau jį…

– Vieną tiktai kartą, geradėjau, kaip Dievą myliu, vieną tiktai kartą prašiau…

– Paėmė, tai kas! Ne tokie, kaip jis, eina… Ponaičiai ir grafai eina karūmenėn… Neišmintinga tu esi! Ką čia aš galiu padaryti?… Et, niekų tu čia landžioji; ant manęs ir ant savęs gali nelaimę užtraukti… Gludotum vely namie. – Ką? Kaip gi tau dabar? Jonas geresnis už Motiejų? Matai, kad aš esu geras, ne gyvulys koksai. Kai patyriau, kad Motiejus niekina, tuoj pavedžiau jums Jonų trobelę. Su Jonais geriau gyventi, a? Ardinariją Antaniukas ima tokią, kaip ir Jonas, nors jaunesnis ir silpnesnis. Duonos turite sočiai, a?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šunadvokatis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šunadvokatis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Eliza Orzeszkowa - Wesele Wiesiołka
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Złota nitka
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - W ogniu pracy i łez…
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Początek powieści
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - O rycerzu miłującym
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Czternasta część
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - A… B… C…
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Zefirek
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Szara dola
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Silny Samson
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Magon
Eliza Orzeszkowa
Eliza Orzeszkowa - Gloria victis
Eliza Orzeszkowa
Отзывы о книге «Šunadvokatis»

Обсуждение, отзывы о книге «Šunadvokatis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x