Jennifer Crusie - Naktis su Čarliu

Kurgi ne. Ilgai bastęsis po pasaulį Čarlis suprato, jog tuo viskas nesibaigs, kils bėdų. Visada kyla, todėl visus trisdešimt ketverius metus Čarlis mokėsi, kaip greičiau pasipustyti padus ir išnykti pro duris.

Antra vertus, ši mergina nesusijusi su dabartine jo užduotimi, tad ilgalaikių sunkumų greičiausiai nekils. Kaip tik turi laisvą vakarą, prieš lįsdamas į svetimus reikalus, taigi galėtų kyštelti nosį ir į jos reikalą. Mažų mažiausia, pasiklausys jos balso. Čarlis gūžtelėjo.

– Velniop, išlenksiu bokalą ir pažiūrėsiu, kas bus toliau. – Jis mostu pakvietė barmeną.

– Beveik neabejoju, jog jis čia neateis. – Ji vėl pažvelgė per petį.

Prisiartinus barmenui Čarlis tarė:

– Dama norėtų… – Jis atsigręžė į ją.

– Maksai, dama norėtų pati susimokėti už amaretą su grietinėle. – Iš kiliminio krepšio ji ištraukė kelis banknotus, ištiesė juos barmenui ir vėl pažiūrėjo per petį.

– Tuoj atnešiu, Ele, – pasakė barmenas ir pasišalino.

– Amaretas su grietinėle? – Čarlis susiraukė. – Pasibjaurėtina.

– Bent jau grietinėlė man į sveikatą. – Ji vėl atsigręžė į Čarlį. – Na, turėtų būti su liesu pienu, bet baruose nebūna lieso pieno.

– Tiesa. – Čarlis šiek tiek atšlijo. – Žinai, tavasis bandymas užmegzti pokalbį keisčiausias visoje Šiaurės Amerikoje.

– Bandymas užmegzti pokalbį? – Ji apsisuko ant kėdės veidu į Čarlį. Jos akys žybtelėjo, o skruostai nuraudo iš pasipiktinimo. Pasipiktinimas jai labai tiko. – Tai ne bandymas užmegzti pokalbį. Užmegzti pokalbį mėginau anksčiau, bet nepavyko. – Mergina vėl nusigręžė ir budriai apsidairė. – O, puiku. – Ji pasuko galvą į Čarlį. – Štai jis. Gerai, susitarkime taip. Mes kartu. Pasistenk atrodyti taip, lyg nebūtum ką tik manęs įžeidęs.

– Aš tavęs neįžeidžiau. Tik pasakiau pastabą.

– Ką gi, liaukis. – Mergina vėl pažvelgė per petį. – O ne. – Ji užsimerkė. Čarlis pamatė krutančias jos lūpas ir palinko arčiau, bet ji kalbėjosi ne su juo. – Jis praeis pro šalį. Jis tikrai praeis pro šalį. Tikrai…

Vyriškosios lyties modelis sustojo prie kito jos šono.

– Ele! Štai kur tu. Aš…

Ji krūptelėjo tarsi pašauta.

– Markai! Koks netikėtumas. Išvysti tave. Vėl. Taip greitai. – Elė pažvelgė į Čarlį ir labai tyliai pratarė: – Velnias.

Paskui atkišo smakrą ir atsigręžusi nusišypsojo Markui.

Čarlis pagalvojo, kad jai visai gerai sekasi. Šypsena miela. Žodžiai nelabai vykę, bet šypsena ir pakeltas smakras tikriausiai ištaisys klaidą. Jis pažvelgė į vyrą. Aukštas, juodbruvas ir išvaizdus, jei kam patinka labai gražūs vyrai. Prabangus kostiumas. Šypsena iš dantų pastos reklamos. Tas niekšas šypsojosi taip, tarytum nutuoktų apie jos agoniją. Čarlis papurtė galvą tai matydamas ir ištuštino taurę. Gerai, kad jis su tuo nesusijęs. Nemaloni padėtis.

– Leisk tave pavaišinti, Ele. Bent tiek galiu padaryti. – Niekšas Markas pamojo barmenui. Maksas grįžo apsukęs ratą ir padėjo priešais Ele taurę amareto.

– Ne, ne. – Elė nuo įtampos net prikando lūpą. – Jau turiu gėrimą. Ačiū, Maksai.

– Amaretas su grietinėle. – Markas nusijuokė. – Šaunuolė Elė. – Jis prisėdo šalia jos prie baro ir paglostė jai nugarą.

– Hrrrr. – Elė suurzgė labai tyliai ir dusliai, sukandusi dantis, buvo vos girdėti per baro šurmulį, bet Čarlis išgirdo, nes Elė sėdėjo pasisukusi į jį. – Atsiprašau, – sukuždėjo jam.

Čarlis palinko į priekį ir sušnibždėjo jai į ausį:

– Susiimk, nes atrodai kaip sužeistas basetas.

Elė žvilgtelėjo per petį į Marką ir apdovanojo jį akinama šypsena.

– Nežinojau, jog judu kartu. – Markas laukė, kol bus supažindintas.

Elė ir toliau šypsojosi kaip pusprotė, todėl Čarlis jos pasigailėjo ir ištiesė ranką jai pro pat nosį.

– Čarlis Tenjelas.

Elė krūptelėjo, tuo metu Markas entuziastingai pagriebė ranką ir suspaudė ją tarsi superherojus iš animacinio filmo. Čarlis tyčia leido rankai suglebti. Markas kvailai išsišiepė.

„Na ir kvailys“, – pamanė Čarlis.

Markas buvo nusiteikęs itin draugiškai.

– Tai bent sutapimas. Aš Markas Kingas. Paveldėjai mano laidos prodiuserę, na ir sekasi tau. Aš ją išmokiau visko, ko reikia dirbant radijuje. Tu gerose rankose.

Elė vėl tyliai suurzgė neatverdama burnos, Čarlis su nuostaba pažvelgė į juos abu ir leido Markui vapėti apie savo daugkartinę sėkmę, paskendęs savo apmąstymuose. Štai ir pasismagino su Ele. Ši mergina dirba radijuje kartu su niekšu Marku. Greičiausiai jie abu įklimpę iki kaklo.

Elė tikrai atrodė lyg įklimpusi į bėdą. Ji įsmeigė į Čarlį šaltą klausiamą žvilgsnį.

– Tai tiesa? – tyliai paklausė ji. – Tu mano naujasis laidos vedėjas? – Jam linktelėjus, Elė užsimerkė. – Kaip tik apie tai kalbėjomės, – sumelavo atsisukusi į Marką.

Čarlis paėmė Elės taurę su grietinėle ir padavė jai.

– Prašau, viršininke. Malonu susipažinti, Markai. Šiame bare dažnai lankosi radijo darbuotojai?

– Dažnokai. Patogu. Supranti, kitapus gatvės. – Markas plačiai nusišypsojo, vertindamas Čarlį su akivaizdžiu pasitikėjimu. – Judu seniai pažįstami?

Elė pastatė ištuštintą taurę.

– O, atrodo, taip.

Čarlis sutelkė mintis į iškilusį keblumą.

– Atsargiau su grietinėle. – Jis paėmė tuščią taurę iš Elės. – Čia tau ne liesas pienas. Tai rimta. Maksai, dar vieną taurę amareto su grietinėle damai. Tiesą sakant, tiesiog atnešk butelį ir atvesk karvę.

– Komikas. – Elė linktelėjo. – Prie baro sėdi penki vaikinai, o aš išsirenku komiką.

– Ką? – Markas palinko arčiau, norėdamas geriau girdėti Elę.

– Aš jai atrodau šmaikštus. – Čarlis apglėbė Elę ir meiliai spustelėjo. Ji buvo minkštesnė, nei tikėjosi, todėl rankos iškart neatitraukė. – Juokai – gerų santykių pagrindas.

– Gal todėl mums ir nepasisekė, Ele? – Markas ilgesingai pažvelgė į ją.

Koks liurbis.

– Judu kadaise… – Čarlis pakilojo antakius žvelgdamas į Elę. – Man to neminėjai.

– Neišėjo iš kalbos. – Elė piktai dėbtelėjo į Čarlį.

– Tau sekasi, Tenjelai. – Markas vis dar stengėsi atkreipti Elės dėmesį, bet ji nepastebėjo reikšmingų jo žvilgsnių, nes piktai stebeilijosi į Čarlį.

Čarlis džiugiai šypsojosi, mėgaudamasis susidariusia padėtimi.

– Visi man kartoja tą patį. Tiesą pasakius, sėkmė čia niekuo dėta, tai įgūdis.

Markas pamėgino dar kartą.

– Kaip judu susipažinote?

– Bare, – atsakė Čarlis. – Ji mane užkalbino.

– Elė? – Markas atrodė priblokštas.

– Maldavo manęs pavaišinti ją gėrimu.

– Elė?

Čarlis linktelėjo.

– Man dažnai taip nutinka. Kaltas mano žvėriškas žavesys.

– A, pokštas. – Markui palengvėjo. – Kaip iš tiesų susipažinote?

– Aš jį užkalbinau. – Elė giliai įkvėpė. – Tiesą sakant…

Čarlis spustelėjo Elę ir jai pristigo oro.

– Tiesą sakant, ji prisėdo šalia manęs, aš pažiūrėjau į ją ir pamaniau, kokia graži moteris, mes pradėjome kalbėtis ir nuo to laiko esame kartu.

Elė pakėlė galvą ir įsistebeilijo į Čarlį. Paskui nusišypsojo, o jis nesąmoningai atsakė šypsena, pakerėtas protingo žvilgsnio ir šiltų, plačių, švelnių lūpų. Elė palinko arčiau, Čarlis pasilenkė pasiklausyti, ką ji sako.

Elės ir Čarlio nosys kone lietėsi.

– Tu geras žmogus. Atleidžiu už įžeidimą. – Ji paglostė Čarliui rankovę ir išsilaisvino iš jo rankos.