Jennifer Crusie - Naktis su Čarliu

– Atleisk, turiu pasimatymą. Tiesą pasakius, man jau reikia eiti. Gal kitą kartą. – Elė išpuolė į koridorių pirma Marko, stengdamasi sulaikyti ašaras. Jei apsiverktų, padarytų didelę klaidą, nes ji niekada neverkia. Pamatę ją verkiančią visi greičiausiai pamanytų, jog kas nors mirė. O tada jai tektų pasakyti: kad ir kaip tragiška, Markas tebėra gyvas.

Markas nusekė iš paskos, todėl Elė paspartino žingsnį.

Jai einant pro sekretorės stalą, Karena vėl pašaukė:

– Ele! – Ir šįkart kyštelėjo voką. – Bilas…

Nelėtindama žingsnio Elė pastvėrė voką, nutaisė geriausią tokiomis aplinkybėmis šypseną ir nėrė prie lifto; Markas vis dar ėjo iš paskos.

Karena kreipėsi į Marką ir jį sustabdė, Elė, sulaukusi lifto, ištrūko į gatvę. Ją atleido. Darbo neprarado, tačiau karjera be Marko žlugusi. Ji kilstelėjo smakrą ir pamėgino apsimesti, jog jai nerūpi: didelio čia daikto, paprasčiausiai sukurs dar vieną nuostabią laidą – bet tai nepadėjo. Sugaišo dvejus metus, kol iškėlė Marko laidą į viršūnę: rengė apklausas, nagrinėjo temas, kūrė konkursus, visaip, kaip tik mokėjo, pabrėžė Marko stipriąsias vietas. Jos specializacija – Markas Kingas, o jis ją išmetė.

Akimirką priešais restoraną kitapus gatvės Elę nusmelkė gryniausia baimė. O jei nepavyks visko pakartoti? O jei Markas teisus: jei jis išties talentingas? O ji tėra nevykėlė? Niekas neskubės prašyti jos pagalbos, niekas ja nepasikliaus. Ne. Ras būdą sugrįžti. Elė sugriežė dantimis ir įžengė į restoraną.

Restoraną nuo baro skyrė koridorius, savotiška demilitarizuota zona, skirianti valgančius karjeristus nuo geriančių karjeristų. Elė stabtelėjo koridoriuje ir atplėšė Karenos įkištą voką. Viduje buvo raštelis, parašytas radijo stoties savininkui būdingu stiliumi: trumpas, netaktiškas ir konkretus:

Paimu tave iš Marko laidos ir perleidžiu Čarliui Tenjelui, kuris perims Valdo Henkoko laidą. Ateik susitikti su juo rytoj, antradienį, penktą valandą mano kabinete.

Bilas

Keistuolis Valdo vedė laidą nuo dešimtos vakaro iki antros ryto. Elę ką tik pažemino, vietoj radijo laidos, atitinkančios Opros pokalbių šou televizijoje, davė laidą, svarbumu prilygstančią teleparduotuvei. Ji įgrūdo raštelį į voką ir apsidairė koridoriuje. Buto draugas Džo, su kuriuo turėjo čia susitikti, dar nepasirodė ir negalėjo jos paguosti. Velniop viską. Važiuos namo.

Elė apsisuko ketindama grįžti į gatvę, bet lauke pamatė Marką, besisveikinantį su praeiviais, kurie jį laikė tikra garsenybe. Žinoma, jis toks ir buvo.

Markas įeis į barą ir po visų jos šnekų apie pasimatymą aptiks vieną, nes Džo vėl pavėlavo. Aišku, Džo atrodo ne itin įspūdingai, bet su juo vis tiek sudarytų geresnį įspūdį nei išvis be poros.

Elė žengė į barą susirasti poros, o ten sėdėjo tik kostiumuotieji ir banditas. Į jokį kostiumu vilkintį vyrą nesinorėjo nė pažvelgti, banditas – bent jau šis tas naujo, todėl Elė priėjo prie jo ir kuo linksmiau pasisveikino:

– Sveikas! – Elė iš prigimties nebuvo linksmuolė, todėl balsas nuskambėjo taip, tarsi būtų prisiuosčiusi helio dujų, tačiau vyras vis tiek atsigręžė ir pažvelgė į ją.

Elė nežinojo, ko tikėjosi. Galbūt kokio nors svajonių vyro, dar išvaizdesnio už Marką – kodėl gi ne? – tačiau šis vaikinas nė iš tolo neprilygo jam. Priminė vieną tų geraširdžių dičkių, kurie paprastai sėdėdavo užpakaliniuose suoluose per anglų kalbos pamokas – apsnūdęs ir savas.

Jis atrodė visai nieko. Po Marko ir tai neblogai.

Elė švystelėjo savo krepšį ant baro.

– Taigi! Ko nors lauki? – paklausė vis dar helio dujų paplonintu balsu ir pažvelgė per petį ieškodama Marko. Jai reikėjo tik palaikyti pokalbį su banditu, kol Markas įeis, pamatys juos kartu ir išeis.

Markas nemėgo jaustis nesmagiai.

– Na, tai kaip? – Elė nusišypsojo kaip prekę peršanti pardavėja. – Ko nors lauki? – Ji prisėdo šalia melsdamasi, kad Markas neužeitų.

Banditas tarė:

– Ne. Ką čia išdarinėji?

Kelios sekundės prieš Elei jį užkalbinant, Čarlis galvojo apie savo ateitį. Susidurs su sunkumais, galbūt net pavojumi, todėl geriausiai būtų neatkreipti į save dėmesio, nedrumsti vandens, atlikti darbą ir nešdintis. Neturėtų būti labai sunku išsiaiškinti, kas parašė kaltinantį anoniminį laišką Tatlo miesto Ohajuje radijo stočiai. Radijo stotis ne tokia ir didelė. Velniai griebtų, miestas taip pat nedidelis. Didžiausias jo rūpestis – apsimesti muzikinės radijo laidos vedėju, argi taip jau sunku? Jei jo brolis sugebėjo vesti laidą apsirūkęs, jam tikrai pavyks blaivia galva. Be to, Čarlis visiems aiškiai pasakė, jog mieste užsibus ilgiausiai šešias savaites. Pasakė turįs reikalų, lapkritį išvyksiąs.

Dar tiksliai nenusprendė, kur būtent turėtų vykti lapkritį, bet neabejojo: apsistos kur nors nuošaliau, kur viskas paprasta. Ypač atokiau nuo tėvo, kuris pastaruoju metu įjunko prašyti keistų paslaugų. Pavyzdžiui: „Patikrink tą radijo stotį dėl mano seno draugo Bilo…“ Štai ko sulaukė grįžęs namo per tėvo gimtadienį. Nuo šiol paprasčiausiai nusiųs sveikinimo atviruką. Vos sutvarkęs reikalą dings iš čia ir važiuos kur nors kitur. Kur nors, kur galės užsiimti paprastais dalykais, pavyzdžiui, auginti kiaules. Ne, pernelyg sudėtinga. Augins morkas. Morkų nereikia šerti.

Čarlio mintis nutraukė moteris, cyptelėjusi:

– Sveikas!

Čarlis pažvelgė į ją šiek tiek nustebęs. Ji nepriminė smagių mergužėlių, linkusių užkalbinti vyrukus baruose. Už milžiniškų apvalių akinių raginiais rėmeliais žibėjo veriančios rudos akys, spindintys šviesiai rudi plaukai netvarkingai krito ant pečių, kaktą dengė kirpčiukai. Nosis ir lūpos taip pat nebjaurios: gražūs, klasikiniai amerikietės bruožai. Tiesiog ji pernelyg tvarkinga, kad medžiotų vyrus. Ilgas gėlėtas sijonas ir per didelė liemenė taip pat nelabai tiko atsitiktinėms pažintims megzti. Ji atrodė kaip miela, tvarkinga mergaitė. Na, ne mergaitė. Jai tikrai jau per trisdešimt.

Ji pakėlė antakius taip aukštai, kad šie išnyko po kirpčiukais, ir suplasnojo blakstienomis.

– Taigi! Ko nors lauki? – Ji pažvelgė per petį ir švystelėjo krepšį ant baro. Krepšys atrodė taip, lyg būtų pasiūtas iš seno gėlėto kilimo. Čarlis nieko panašaus nebuvo matęs, todėl bakstelėjo jį pirštu. Pūkuotas.

– Na, tai kaip? – Mergina vėl jam nusišypsojo, kiek dirbtinai – plati šypsena pernelyg apnuogino dantis. – Ko nors lauki? – Ji prisėdo ant kėdės šalia Čarlio.

– Ne. – Čarlis pažvelgė į ją susidomėjęs. – Ką čia išdarinėji?

– Mėginu susipažinti.

Čarlis papurtė galvą.

– Vargu. Ką tai išties reiškia?

Dirbtinė šypsena dingo, ją pakeitė nuoširdžiai rūstus žvilgsnis, žvitrus balsas oktava pažemėjo:

– Negaliu patikėti. Ar negalėtum bent apsimesti, tikėdamasis galbūt išlošti?

– Niekada neapsimetinėju. Esu paprastas, atviras vyrukas. – Čarlis pasvarstė, ar nereikėtų pasišalinti, bet tuoj pat apsigalvojo. Jei paliks merginą, nesužinos, ką ji sumaniusi. Be to, kai ji rūsčiai įsistebeilijo, jos balsas suskambo kimiai. Jos labai gražus žemas balsas. Čarlis jai nusišypsojo bandydamas ją padrąsinti. – Gal tu mane apšviesk, kas vyksta, o paskui jau galėsime tęsti.

Mergina kiek panarino galvą ir pažvelgė į jį pro akinių viršų.

– Klausyk, tai užtruktų pernelyg ilgai, be to, palaikytum mane apgailėtina. Aš teprašau tavęs apsimesti, jog mes kartu vaišinamės gėrimais. – Greičiausiai jis atrodė nusiteikęs skeptiškai, nes mergina pridūrė: – Prisiekiu, tik tiek.