Susan Mallery - Kiekvienos moters svajonė

– Kaip jau sakiau, tavo mama nieko nepaaiškino, o man nešovė net mintis, kad ji gali būti nėščia.

O ką būtum daręs, jeigu būtų šovusi? – šmėkštelėjo Danei, bet garsiai to nepaklausė, nes į kabinetą įėjo Aleksas.

– Greitosiomis peržvelgiau biografiją. – Sustojęs prie staliuko jis įsmeigė žvilgsnį į Danę. – Neužfiksavau jokių nusikaltimų.

– Nori pasakyti, kad banko apiplėšimas, už kurį buvau nuteista praėjusią savaitę, dar neužregistruotas?! Ak, tie federaliniai valdininkai… niekada nieko nespėja.

– Juokelius pasilaikyk vakarėliui – čia jiems ne vieta, – griežtai tarė Aleksas.

Danė atsistojo. Deja, ir su pavojingais aukštakulniais ji buvo gerais penkiolika centimetrų žemesnė už priešininką.

– Manai, man dabar labai juokinga? Paskui, kai šitiek metų nugyvenusi staiga išsiaiškinau esanti visai ne ta, kuo save laikiau? Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia nežinoti, kas esi, suabejoti kilme? Aš, žinoma, nuoširdžiai atsiprašau, kad ieškodama šaknų suardžiau tavo darbo grafiką!

Įsiuto, – šmėkštelėjo Aleksui. Iš akių tvoskia liepsna… ir baimė. Nors Danė iš paskutiniųjų stengėsi ją nuslėpti, šis jausmas neprasprūdo jam pro akis, nes vaikystėje pats gyveno nuolat bijodamas, todėl šią būseną atpažindavo iš tolo.

Veikiausiai ji apsimeta. Kodėl išdygo būtent dabar, prieš rinkimus? Aleksas iš prigimties buvo atsargus, be to, gyvenimas privertė ugdyti tokį bruožą, todėl šis tikriausiai kruopščiai apskaičiuotas pasirodymas iš karto sukėlė įtarimą. Net didesnį nei paprastai. Jo pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti, o tie, kurie jį prarasdavo, jau niekada nebeatgaudavo. Vargu ar pasaulyje yra toks dalykas, kurį atlikusi Danė Buchanan išsikovotų jo palankumą.

Aleksas atidžiai ją nužvelgė – taip, senatoriaus šypsena, smakras… Bet panašūs būna ir visiškai nepažįstami, neturintys jokių giminystės ryšių žmonės. Gali būti, kad Danė netyčia aptiko informaciją apie Marko Kenfildo romaną su Marša Buchanan ir nutarė ja pasinaudoti.

– Atliksime DNR testą, – pareiškė jis abejingai.

– Gerai. – Danė ramiai atlaikė jo žvilgsnį. – Nekantrauju sužinoti tiesą.

– Aš jau žinau, – stodamasis tarė Markas, – bet jeigu jums reikia – tikrinkitės. O kol kas, Dane, labai norėčiau artimiau su tavimi susipažinti.

Danė nusišypsojo. Krūtinę sukuteno su išgąsčiu sumišusi viltis.

– Aš irgi. Galėtume drauge papietauti arba…

– Jokių viešų susitikimų! – griežtai nukirto Aleksas.

Markas linktelėjo.

– Jis teisus. Esu žinomas veikėjas. Įsivaizduoji, ką žmonės kalbėtų pamatę mane su dailia mergina? Geriau nereikia. – Jis sekundėlei susimąstė. – Žinai ką, kviečiu šį vakarą į svečius! Susipažintum su šeima, pavakarieniautum…

Danė šastelėjo atbula.

– Ne, – sumurmėjo. – Dar nesu tam pasirengusi. Be to, sužinojusi apie mane jūsų žmona gali…

– Nesąmonė! Katerina supras. Neabejoju, kad nuoširdžiai apsidžiaugs ir kaipmat priims tave į šeimą. Ji nuostabi. Susipažinsi su dar šešiais kenfildukais. Atskirai gyvena tik Aleksas su Džiule, bet netrukus pasimatysi ir su ja. – Markas suraukė antakius. – Tiesa, tu su jais nesusijusi kraujo ryšiu, nes mudu su Katerina juos įsivaikinome. Bet tikriausiai nepasakiau nieko nauja.

– Skaičiau apie jūsų šeimą, – prisipažino Danė.

Ir įsivaizdavai krūvą aukso, – pagalvojo Aleksas, paniekinamai vyptelėdamas.

– Iš pradžių galėtumėte pabendrauti ir čia, – tarė. – Namus aprodysi, kai geriau susipažinsite.

Senatorius papurtė galvą – šį vyrą apskritai mažai kas sugebėdavo atkalbėti nuo priimtų sprendimų.

– Ne, noriu drauge pavakarieniauti. Dane, ateik, tarkim, šeštą. Pamatysi, sąmyšis išnyks kaip nebuvęs. Be to, Katerina iš karto tave pamils. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Netrukus prasidės svarbus susirinkimas, negaliu vėluoti. Aleksai, užrašyk Danei adresą.

Aleksas linktelėjo.

– Kas praneš mamai? Tu ar aš?

Markas susimąstė.

– Pabėgsiu anksčiau iš darbo ir pasakysiu pats. – Jis nusišypsojo Danei. – Iki pasimatymo.

– Aa… Aš… Gerai, – skubiai užbaigė Danė. Jautėsi mažumėlę sukrėsta.

Kai Markas išėjo, ji taip sugniaužė rankinę, kad net pabalo krumpliai.

– Šeima… Nesitikėjau.

Aišku ne, – šmėkštelėjo Aleksui. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pavyks prisėlinti prie Marko ir jį apžavėti paslapčia, apeinant artimuosius.

Danė pažvelgė jam į akis.

– Kaip manai, ar tavo mama nesupyks? Ar labai susijaudins? – Ji trumpam užsimerkė. – Kvailas klausimas. Aišku, kad susijaudins. Nors romano su mano mama metu juodu su Marku dar nebuvo pažįstami, vis dėlto nemalonu išgirsti, kad tavo sutuoktinis turi vaiką su kita moterimi. Nenoriu jos nervinti.

– Per vėlai sugalvojai.

Danė kilstelėjo smakrą.

– Aš tau baisiai nepatinku.

– Geriau jau nenorėk sužinoti, ką apie tave manau!

Keista, bet ji nusišypsojo.

– Ooo, puikiai įsivaizduoju!

– Vargu.

Aleksas suirzo. Danė nė trupučio jo nebijo, o jis buvo įpratęs matyti nedrąsius, nuolankius veidus.

– Tai kada atliksime testą? – paklausė ji. – Tikriausiai užsakysi visą laboratoriją?

– Šį vakarą. Išsikviečiau laborantą į namus.

– Ar jis paims tik tepinėlį, ar sumokėjai, kad nukirstų man rankas ir kojas?

– Visai nenoriu tavęs skriausti, – burbtelėjo Aleksas.

– Ne, tik trokšti, kad dingčiau. – Danė atsiduso. – Kaip tu nesupranti, kad man būtinas ryšys su tėvu? Noriu jį pažinti, tik tiek. Man nieko iš jo nereikia. Nesu jūsų priešas.

– Čia tik tau taip atrodo. – Aleksas priėjo artyn vildamasis, kad ji susigūš ir pasitrauks, bet nieko panašaus neįvyko. – Nė neįsivaizduoji, į ką įsivėlei, Dane Buchanan, – šaltai rėžė. – Manai, kad tai žaidimas? Tai pagalvok dar kartą. Mano tėvas yra Jungtinių Valstijų senatorius, ketinantis balotiruotis į prezidentus. Čia viskas daug rimčiau, nei tavo protelis pajėgia suvokti. Galiu pasakyti tik tiek: tau nepavyks jo sukompromituoti. Jį saugau ne aš vienas, bet esu būtent tas, kurio patarčiau vengti.

Danė pasitempė ir palinko į priekį.

– Aš tavęs nebijau!

– Išsigąsi.

– Neįsisvajok! Manai, kad man iš jūsų kažko reikia, todėl įsivaizduoji esąs viršesnis. Tai žinok, kad žiauriai klysti. – Danė užsimetė ant peties rankinę. – Niekis, nenusimink – aš tave pateisinu. Tavimi dėta tikriausiai irgi taip elgčiausi. Visi privalo ginti artimuosius. Daryk, ką nori, tik patariu neperlenkti lazdos. Abejoju, ar esi iš tų žmonių, kurie gali lengvai atsiprašyti, todėl bus labai nesmagu žiūrėti, kaip tu pulsi ant kelių ir maldausi atleidimo.

Drąsi, – mintyse pripažino Aleksas, nenoromis pajutęs pagarbą.

– Meluoji, tau būtų nepaprastai malonu išvysti mane parklupusį.

Danė išsišiepė.

– Be abejo. Tik stengiuosi būti mandagi.

Įėjusi į „Bella Roma" salę Danė apsidairė: staliukai jau buvo paruošti priešpiečiams – švytėjo baltos staltiesės ir šviežios gėlių puokštės. Stabtelėjusi ji paėmė porą taurių ir pakėlė prieš šviesą – stiklas akinamai sublizgo, nebuvo matyti nė dėmelės. Net ir norėdamas neprikibsi, – patenkinta pagalvojo. Danė čia dirbo vos dvi savaites, todėl vis dar ropštėsi į statų pritapimo ir mokymosi šlaitą, bet jau buvo aišku, kad jai labai pasisekė: „Bella Roma" restoranas pasižymėjo nepriekaištinga tvarka, puikiu kolektyvu ir rinktiniu valgiaraščiu, o tokio šefo kaip Bernis būtų galima palinkėti visiems pasaulio darbuotojams.