Susan Mallery - Kiekvienos moters svajonė

– Pavirtai į drakoniuką, Aleksai?

Aleksas nesmagiai gūžtelėjo pečiais.

– Neįleidau jos vidun.

Senatorius uždėjo ranką jam ant peties.

– Šaunuolis, puikiai dirbi. Vadinasi, ši panelė pridarė rūpesčių. – Atsisukęs į Danę jis nusišypsojo. – Neatrodai labai grėsminga.

– Ir nesu, – išspaudė Danė.

– Nebūk toks tikras, – įspėjo Aleksas.

Danė nužvelgė jį rūsčiu žvilgsniu.

– Puoli iš karto smerkti.

– Ne, paprasčiausiai esu girdėjęs ne vieną absurdišką tvirtinimą.

– Matai? Dar nieko dorai nežinai, o jau nuteisei!

– O pati ar žinai?

– Gal man ateiti tinkamesniu laiku? – neištvėrė sena- torius.

Atsitokėjusi Danė atsuko Aleksui nugarą.

– Atleiskite, kad taip netikėtai įsibroviau. Kelis kartus skambinau norėdama susitarti dėl susitikimo, bet sekretorius visada teiraujasi vizito tikslo, o aš negaliu bet kam jo atskleisti. Aš… – Ji užsikirto, tik dabar galutinai įsisąmoninusi, ką ketina pasakyti. Kaip pranešti tokią naujieną? Įdomu, kas bus, kai leptelės apie trumpalaikį mamos romaną ir pristatys jo rezultatą? Senatorius nė už ką nepatikės. Kodėl turėtų?

Markas Kenfildas suraukė antakius ir atidžiau į ją įsižiūrėjo.

– Tu man matyta. Gal jau buvome susitikę?

– Net nebandyk išsižioti, – įsikišo Aleksas. – Patariu su manimi nesipykti.

Danė į jį nė nežvilgtelėjo.

– Ne, senatoriau, manęs jūs nesate matęs, bet pažinojote mano motiną, Maršą Buchanan. Esu šiek tiek į ją panaši. Yra tikimybė, kad kitą pusę kraujo paveldėjau iš jūsų.

Marko Kenfildo veide nevirptelėjo nė vienas raumenukas – jokios reakcijos. Štai ką reiškia politinė dresūra, – pagalvojo Danė. Būtų gerai, jeigu susigaudytų, ką pati jaučia. Gal viltį? Siaubą? Tarytum stovėtų ant bedugnės krašto, svarstydama šokti ar nešokti… Aišku tik viena – buvo tikra beprotė vildamasi, kad šis vyras priims jos žodžius už gryną pinigą.

Kai Danė jau pasirengė spyriui lauk, jis nusišypsojo.

– Puikiai prisimenu tavo mamą. Ji buvo… – Markas Ken- fildas staiga nutilo. – Turime pasikalbėti. Užeik į kabinetą.

Danė jau ketino eiti, bet Aleksas užstojo kelią.

– Ką darai? – kreipėsi į senatorių. – Judviem negalima kalbėtis! Ji tikriausiai spaudos arba opozicijos atstovė. Tai gali būti pasala!

Markas įsmeigė žvilgsnį į Danę.

– Ar turėčiau jo paklausyti?

– Ne! – karštai užtikrino Danė. – Jeigu nori mane patikrinti, galiu duoti asmens dokumentą! – metė Aleksui.

– Duok, – ramiai tarė jis tiesdamas ranką.

Danė užsiplieskė. Toks atsidavimas darbui, aišku, pagirtinas, bet kaip knieti atsivėdėjus smeigti batelio nosimi šiam vyrukui į blauzdą!

– Dabar? Iš karto? Norėtum! Nedaliju savo duomenų į kairę ir į dešinę! Pagalvosiu, tada nuspręsiu, ar duoti, ar ne.

– Kaip sau nori. Dokumentai yra tavo bilietas į tą kabinetą. Privalau rūpintis senatoriaus saugumu.

– Nemanau, kad tai būtina, – ramiai pastebėjo Markas, bet nebandė Alekso suturėti.

Mažumėlę pasiraususi rankinėje Danė išsitraukė vairuotojo pažymėjimą.

– Gal netyčia turi ir pasą? – paklausė Aleksas.

– Ne, bet gali paimti pirštų atspaudus!

– Vėliau.

Nuojauta kuždėjo, kad jis nejuokauja.

Markas atsikrenkštė.

– Na, gal jau baigėte?

Danė gūžtelėjo.

– Klauskite drakono.

Aleksas linktelėjo galvą.

– Perduosiu IT vaikinams. – Jis pamojavo vairuotojo pažymėjimu. – Netrukus grįšiu.

– Kokiems vaikinams? – paklausė Danė sekdama paskui senatorių.

– Informacinių technologijų specialistams. Nustebtum sužinojusi, ką jie sugeba išspausti iš kompiuterio. – Markas šypsodamasis uždarė kabineto duris. – O gal ir nenustebtum. Spėju, kad puikiai moki naudotis tuo technikos stebuklu. Aš dar tik mokausi – įkirtau vos kelias pagrindines operacijas, be kurių negalėčiau dirbti. Bet dažnai susipainioju ir turiu skambinti Aleksui, kad padėtų išsikapstyti. – Jis mostelėjo į kampe stovinčias dvi aptrintas sofas, keletą kėdžių ir kavos staliuką. Baldai atrodė taip, lyg būtų atitarnavę amžių studentų klube. – Sėskis.

Pritūpusi ant sofos kraštelio Danė apsižvalgė. Kabinetas buvo visai nieko, tik trūko langų. Įdomu, – pagalvojo. Pasirodo, rinkiminių kampanijų štabai steigiami sandėliuose. Sprendžiant iš to, ką jau spėjo pamatyti, senatorius nelinkęs švaistyti pinigų apdailai ir patogumams. Rašomasis stalas buvo senas ir subraižytas, sienos – niūrios. Tiesa, aplinką šiek tiek gyvino ant sienų sukabinti didžiuliai spalvoti šalies regionų žemėlapiai.

– Ar tikrai siekiate prezidento posto? – Mintis, kad ką tik susipažino su žmogumi, taikančiu į tokią vietą, jau net nebestulbino – dabar ji buvo visiškai nesuvokiama.

– Kol kas tik tiriame galimybes. – Markas įsitaisė ant kėdės. – Šitas būstas laikinas. Jeigu pamatysime, kad kampanija turi šiokių tokių šansų, persikelsime į kitą, padoresnį. O dabar… Kam be reikalo eikvoti lėšas?

– Teisybė.

Markas palinko į priekį ir pasirėmė į kelius.

– Vis dar negaliu patikėti. Maršos dukra… Po šitiek metų! Pala, regis, trisdešimt, ar ne?

– Man dvidešimt aštuoneri, – nukaitusi patikslino Danė. – Vadinasi, judu su mama bendravote maždaug prieš dvidešimt devynerius.

Markas linktelėjo galvą.

– Prisimenu paskutinį mudviejų pasimatymą – priešpiečius miesto centre. Nepamiršau nė vienos smulkmenos. Ji buvo tokia graži…

Jo akys aptemo, lyg būtų nuklydęs kažkur toli toli. Į praeitį, kurios Danė nepajėgė net įsivaizduoti. Galvoje sukosi galybė klausimų, bet ji nedrįso klausti. Tais laikais Markas buvo dar nevedęs, šeimą turėjo tik mama. Danė neprisiminė nei jos, nei vyro, kurį iki Glorijos pareiškimo laikė tėvu. Iš tėvų atvaizdo teliko miglota dėmė. Įdomu, kada mama liovėsi mylėjusi sutuoktinį? Ar tik ne tada, kai susipažino su Marku Kenfildu?

– Taip ir nesužinojau, kodėl Marša nutraukė santykius, – tyliai tarė Markas. – Praėjus porai dienų po priešpiečių ji paskambino ir pasakė, kad nebegali su manimi matytis. Daugiau nieko neaiškino. Nepatikėjau, mėginau susisiekti, bet ji pasiėmė sūnelius ir kažkur išvyko. Vėliau gavau laišką, patvirtinantį, kad viskas baigta. Marša patikino rimtai apsisprendusi, palinkėjo laimės ir susirasti moterį, su kuria galėčiau užmegzti tikrą ryšį.

– Mama apsisprendė, kai sužinojo, kad laukiasi… manęs.

Danė jautėsi lyg sapne. Prieš tai daug kartų bandė įsivaizduoti pirmąjį pokalbį su Marku, o dabar, kai pagaliau jo sulaukė, jautėsi visiškai atitrūkusi nuo realybės, lyg stebėtų viską iš šalies.

– Turbūt. Pagaliau sužinojau priežastį, – tarė Markas.

– Vadinasi, iš tikrųjų esate mano tėvas?

Markas nespėjo atsakyti, nes į kabinetą nepasibeldusi įėjo patraukli trisdešimtmetė moteris ir smalsiai žvilgtelėjusi į Danę tarė:

– Senatoriau, skambina ponas Vilsonas. Sako, kad žinote dėl ko ir kad tai skubu.

Markas papurtė galvą.

– Heide, mudu su ponu Vilsonu skirtingai supranta- me, kas yra skubu, o kas – ne. Perduok, kad paskambinsiu vėliau.

Kai Heidė išėjo, Markas vėl atsisuko į Danę.

– Negaliu paneigti, kad esi mano dukra – tokia tikimybė yra.

Netikėtas sutrukdymas išblaškė Danės dėmesį ir jai tik po geros minutės pavyko atkurti prieš tai siautėjusią emocijų audrą. Senatorius atrodė visiškai ramus.

– Nejaugi nieko apie mane nežinojote?