Jennifer Crusie - Ko ji nori?

Mei Salivan pašnairavo į apskretusį biurų pastatą ir perkėlė svorį nuo vienos maudžiančios, į aukštakulnį batelį įspraustos kojos ant kitos. Sprendžiant iš rajono, kuriame atsidūrė, tikimybė, jog ją apvogs, buvo tik šiek tiek didesnė už tą, kad pastatas užgrius jai ant galvos. Tik nevykėlis dirbtų tokioje vietoje.

Gerai.

Nebuvo lengva taip greitai surasti nekompetentingą detektyvą tokiame centrinės Amerikos miestelyje kaip Riverbendas. Bet ji aptiko Mičelą Pitviką. Mei įsivaizdavo, kaip jis sėdi išsidrėbęs prie stalo savo biure, pliktelėjęs, apkūnus, išsivėpęs, karoliukų didumo akimis ir smegenimis, apie kurias neverta net užsiminti.

Seklys elgsis globėjiškai, nes ji – moteris.

Sutaršys jį kaip šiltą vilną.

Mei tereikia įtikinti detektyvą, kad jis tiria tikrą žmogžudystę, tada tas pilvūzas ims sukinėtis aplink, kelti triukšmą ir sumaištį, kol žmogus, paėmęs dėdės dienoraštį, bus priverstas arba jį atiduoti, arba visam laikui paslėpti, jei nenorės būti apkaltintas žmogžudyste. Taip, reikia nuveikti tik tiek. „Tai eik ir padaryk.“ Mei giliai įkvėpė ir susiraukė, nes skolinto sijono juosmuo skausmingai įsirėžė į liemenį. Užsitraukusi skrybėlaitės vualį ant akių ji žengė prie įtrūkusių seno pastato stiklo durų; lipdama laiptais stebėjo savo atvaizdą.

Net ir su kvailai rausvu vualiu atrodė išties seksualiai. Neįtikėtina, ką gali padaryti drabužiai.

Jei tik galėtų užbaigti tą prakeiktą pokalbį, kol Džunės sijono juosmuo nepadalijo jos į dvi dalis, o aukštakulniai nesuluošino visam likusiam gyvenimui, galėtų toliau tvarkytis su visomis juos užklupusiomis bėdomis.

„Būk geras, Viešpatie, padaryk taip, kad Mičelas Pitvikas būtų kvailas kaip bato aulas ir jaustų silpnybę moterims aptemptais sijonais, – meldėsi Mei išsikvietusi liftą. – Būk geras, padaryk taip, kad jis būtų būtent toks, kokio man reikia.“

Langas jam už nugaros buvo iki galo atlapotas, lubose įmontuotas ventiliatorius maišė orą, o Mičas neabejojo, kad jei dar labiau sukais – pakratys kojas. Šiaip ar taip, buvo tikras dėl vieno – tebėra gyvas tik todėl, kad nekruta. Jei sujudėtų, kūno temperatūra pakiltų ir jis išsilydytų čia pat, darbo kėdėje.

Kad ir kaip būtų, Mičas nė nenorėjo judintis. Buvo pernelyg prislėgtas. Atsilošė aplūžusioje odinėje kėdėje – rankovės atraitytos, rankos sunertos ant pakaušio, kojos sukryžiuotos ant aplamdyto metalinio stalo – ir susimąstė apie tai, ką planavo ir kas iš viso to išėjo. Tarp svajų ir tikrovės didžiulis skirtumas. Numatyti – dar nereiškia būti gerai pasiruošusiam tikrovei. Todėl Mičas ir mainė tikrovę į fantaziją. Nors ji ne itin vaisinga, juolab ne pelninga, bet realybė su ja varžytis negali nė iš tolo.

Realybė yra blogis.

Fantazija buvo tokia: mesti klestinčią karjerą ir tapti privačiu detektyvu. Realybėje teko apgailestauti dėl tokio sprendimo. Mičelas užsimerkė ir pabandė sugrįžti į svajonę, ypač tą dalį, kurioje jis tampa amžiaus pabaigos Semu Speidu [ Sam Spade – Dašielio Hameto romano „Maltos sakalas“ herojus, privačios seklių firmos detetektyvas. (Čia ir toliau – vert. past.)]. Koridoriuje sugaudė lifto kabeliai ir Mičas suprato, kad artinasi dar viena skyrybų byla. Ir anksčiau dėl santykių nepuoselėjo didelių iliuzijų, bet dabar jos visiškai išgaravo. Net nesusituokę žmonės pasamdydavo jį sekti, ar tie, su kuriais jie nesusituokę, nemeluoja. Žinoma, šie meluodavo. Per metus jis įsikalė į galvą vieną nepakeičiamą tiesą, vienintelį dalyką, kuris, kaip dabar suprato, pasiliks ilgam.

Visi meluoja.

Semas Speidas būtų tai supratęs ir spjovęs į skyrybų bylas. Mičą kamavo nemalonus jausmas, kad ir jam derėtų į jas spjauti, užuot rizikingai gyvenus iš to. Pernelyg rizikingai. Liko tik savaitė iš visų metų, viena savaitė, kad uždirbtų paskutinius iš dvidešimt tūkstančių dolerių, laimėtų tas kvailas lažybas ir grįžtų į savo įprastą, suplanuotą gyvenimą, bet tam reikėjo kliento, galinčio pakloti du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis JAV dolerius iki penktadienio.

To nenutiks. Išmušinėti pinigus iš klientų – antras nekenčiamiausias dalykas šiame darbe.

Todėl Mičas entuziastingai nepašoko ant kojų, išgirdęs gaudžiant lifto kabelius koridoriuje priešais biuro duris. Ne tik todėl, kad karštis jį pribaigtų, jei pajudėtų. Bet ir dėl to, kad jau seniai nieko nedarė su entuziazmu ir net pamiršo, kas tai yra.

„Jei būčiau Semas Speidas, ateitų Brigita Ošonesi [ Brigid O‘Shaughnessy – romano „Maltos sakalas“ veikėja, gudri dviveidė.].“ Senoviškas lubų ventiliatorius girgždėjo Mičui virš galvos, jis sėdėjo nutaškytas sviesto spalvos saulės spinduliais ir nors buvo suirzęs, vėl pajuto kylantį optimizmą. Galbūt viltis dar nemirė. Galbūt čia ateina Brigita, moteris, kurios nedomina vedybos ir įsipareigojimai, moteris, norinti jį suvilioti, kad gautų tai, ko geidžia.

O jis kaip niekas kitas pasiruošęs būti sugundytas.

Ji užeis į Mičo biurą, nuostabi, liekna, graži ir mirtinai pavojinga, vilkėdama vieną tų baltų kostiumėlių su plačiais atvartais ir aptemptu sijonėliu su praskiepu iki pat klubų. Jos kojos bus neįtikėtinai gražios. Galbūt ant žvilgančių raudonų garbanų ji bus užsidėjusi skrybėlaitę, kurios tamsus vualis dengs žydras akis ir tiesią nosytę virš drėgnų papūstų lūpų. O tarp lūpų ir kojų – geriausia dalis. Švarkelis aptemps liemenį po krūtimis. Apvaliomis krūtimis. Putliomis, apvaliomis krūtimis. Aukštomis, putliomis, apvaliomis krūtimis.

Tik gerokai pasistengęs Mičas sugebėjo nukreipti mintis nuo krūtų.

Ji įeis ir ištars: „Man reikia, kad surastumėte Maltos sakalą“, – jos balsas bus prikimęs ir švelnus. Kažkuriuo metu ji nusiims skrybėlaitę ir jie aistringai, karštai pasimylės, suprakaitavę jų kūnai slysčios…

Mičas akimirką užsisvajojo apie seksą.

…o paskui jis išsiaiškins, kad būtent ji ir yra kalta. „Neprisiimsiu kaltės, brangute“, – pasakys jis ir policininkai išsives ją už tai, kad nužudė jo partnerį. Na, gerai, Mičas neturi partnerio, nebent juo laikytum Niutoną, tik niekas niekada jo tokiu nelaikė, bet vis tiek… Nieko keista, kad tas romanas – klasika. Semas Speidas sugebėjo užversti Brigitą neįsipareigodamas ir nepasišiukšlino savo akyse ją mesdamas. Iš pradžių puikus seksas, o vėliau jis ją pameta, lieka laisvas kaip paukštis, didvyris, o ne paršas.

Tikra fantazija.

Prasivėrė durys, Mičas pakėlė akis ir ji įžengė vidun.

Jos plaukai buvo tamsiai rudi kaip ir akys po vualiu, o kostiumėlis rausvas, ne baltas, bet visa kita maždaug taip kaip jo svajonėje. Nosis, lūpos, krū…

– Kad mane kur velniai nujotų. – Nežmoniškomis pastangomis Mičas atplėšė akis nuo krūtinės ir pakėlė jas į viešnios veidą.

– Gal ir neblogai būtų, – jos balsas atsimušė tiesiai į jo stuburą. – Jūs Mičelas Pitvikas?

– A, aha. – Mičas nukėlė kojas ant žemės ir atsistojo, prieš ištiesdamas viešniai ranką, nusivalė prakaituotą delną į marškinius. – Mičas Pitvikas, privatus seklys. Klausykite, ar esate skaičiusi „Maltos sakalą“?

– Taip. – Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką ji apžiūrėjo niūrų kabinetą, o pastebėjusi skyles apmušaluose ir dulkes, nutaisė dar rūgštesnę miną. – Čia tikrai jūsų biuras?