Jennifer Crusie - Ko ji nori?

Na štai. Mei vėl apsilaižė lūpas.

– Tik niekam nesakykite. – Ji palinko virš stalo prie detektyvo. – Dingo jo dienoraštis. Girdėjau dėdę kalbant apie jį telefonu tą dieną, kai mirė, o dienoraštis dingo. Dienoraštis nėra svarbus, bet tas, kas jį turi, nužudė dėdę. Tuo neabejoju.

Ji, žinoma, meluoja. Mičo nuomonė apie žmoniją taip suprastėjo, kad jam ėmė atrodyti: jei moters lūpos juda, ji meluoja, bet šioji neabejotinai meluoja apie dienoraštį. Arba dienoraščio išvis nėra, arba yra ir jis labai svarbus. Tai ne taip jau ir svarbu, svarbiausia – išsiaiškinti, kodėl ji meluoja.

Ši moteris gali meluoti dėl savo nuojautos. Arba dėl dvidešimties milijonų.

Dvidešimt milijonų.

Velniai rautų, su dvidešimt milijonų ji gali muilinti jam akis kiek nori, jei tik paklos du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis dolerius.

Geriau jau ji būtų neužsiminusi apie dėdę Džo.

Mičas buvo rimtai nusiteikęs imtis bylos. Ir ne tik dėl pinigų ar dėl to, kad klientės figūra buvo verčianti iš kojų. Na gerai, iš dalies ir dėl to. Bet labiausiai todėl, kad būtų buvę smagu paskutinę bylą turėti tokią, kurią tiriant nereikėtų plempti drungnos kavos automobilyje priešais pigų viešbutį. Mičas susitaikė su tuo, kad lažyboms jį pastūmėjo vidurio amžiaus krizė – būtų buvę gerokai paprasčiau tiesiog nusipirkti poršė ir užmegzti santykius su dvidešimtmete, bet prieš mesdamas šį darbą ir vėl tapdamas Mičelu Kinkeidu, prasimušusiu biržos makleriu, jis kažkodėl užsigeidė bent kartą imtis bylos, kurią tirdamas galėtų susiremti su neteisybe.

Bet štai išdygo Džo Donatelas. Mičas pakėlė akis į Mei ketindamas pasakyti, kad vargu ar jį sudomins ši byla, bet ji žvelgė į jį – tokia pasitikinti ir pažeidžiama. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar išties pažeidžiama, ar tik apsimetanti tokia, nors būtų statęs už antrąjį variantą, vis dėl to pažeidžiama ir dėl to labai žavi.

– Ką gi. – Mičas pasimuistė, nes marškiniai prilipo prie prakaituotos nugaros. – Apibendrinkime. Turime septyniasdešimt šešerių metų vyriškį silpna širdimi, kuris mylėjosi su dvidešimt penkerių metų meiluže ir mirė. Gydytojas teigia, kad jį ištiko širdies smūgis. Jūs, moteris, paveldinti pusę jo akcijų ir visą turtą, sakote, jog tai – žmogžudystė. Įtariamieji – namų šeimininkė ir liokajus, brolis, paveldintis kitą pusę vertybinių popierių, meilužė, kuri nieko negauna, ir vietinis mafijos bosas bei jo žmogžudiškų polinkių turintis sūnelis, bet, jūsų manymu, nė vienas iš jų dėdės nežudė.

– Teisingai, – linktelėjo Mei. – Aš juos pažįstu. Paklausiau, ar jie žino ką nors apie dėdės Armando mirtį, ir jie atsakė nežinantys. Jie man nemeluotų.

Mičas papurtė galvą stebėdamasis jos naivumu.

– Aišku, kad meluotų. Pagrindinė gyvenimo taisyklė: „Visi meluoja.“ Atminkite tai ir nueisite daug toliau.

Mei sumirksėjo; tankios jos blakstienos suplazdeno gerokai smarkiau nei normalių žmonių.

– Siaubingai ciniški žodžiai, pone Pitvikai.

– Toks jau esu. Jei ir cinikas, nereiškia, kad klystu. Pavyzdžiui, kertu iš penkiasdešimties žaliųjų, kad jūs man šiandien jau sumelavote.

Šįkart jos akys įsmigo į seklį nemirksėdamos.

– Aišku, kad nemelavau. – Mei išpūtė akis, nuduodama sukrėstą. – Kaip galėjote taip pagalvoti?

Mičas išsiviepė.

– Jums gerai sekasi, širdele. Labai, labai gerai. Bet pačioje pabaigoje susimovėte. Neišpūskite taip akių. Tai išduoda.

Mei prisimerkė. Neįtikėtina. Net ir primerktos jos akys buvo gražios. Kiek klastingos ir nedoros, bet gražios.

– Pone Pitvikai, – tarė Mei. – Ar norite imtis šio darbo?

Mičui ant liežuvio galo sukosi: „Ačiū, ne, man nepatinka jūsų giminaičiai, be to, jūs man melavote ir kažką rezgate, o sapalionės apie dienoraštį pernelyg pritemptos ir išvis, po galais, ką bandote pasiekti?“ O tada jam dingtelėjo, kad suprasti, ko siekia Mei, gali tik vienu būdu – imdamasis tyrimo.

Be to, tai tikrai Semo Speido vertas atvejis.

O jam reikia pinigų lažyboms laimėti.

Mičas atsiduso.

– Ką jūsų dėdė kalbėdamas telefonu sakė apie dienoraštį, kad manote, jog kažkas jį nužudė?

– Jis sakė: „Nesijaudink. Niekas negali manęs pričiupti be dienoraščio.“

Mičas pajuto plūstelint liūdesį. Pirmą kartą šią popietę klientės kalba pasirodė rišli.

– Esate tikra, kad dienoraštis dingo ne iki dėdės mirties?

– Nemanau. – Mei stebeilijosi į jį išplėstomis akimis, nutaisiusi nekaltą miną, ir Mičas suprato, kad ji kažką rezga. – Jis telefonu kalbėjo pirmadienio vakarą, o mirė tą pačią naktį. Dėdė kas vakarą rašydavo dienoraštį, vadinasi, paskutinį kartą tai darė sekmadienį vakare..

Mičas numetė rašiklį ant stalo.

– Gerai. Penki šimtai už dieną ir papildomos išlaidos.

Mei antakiai šovė į viršų.

– Tai juokinga.

Mičas gūžtelėjo pečiais.

– Tokia mano kaina.

Mei minutėlę rūsčiai stebeilijosi į seklį, o jis tik nusišypsojo nė nemanydamas nusileisti.

– Gerai. – Ji pravėrė rankinę ir išsitraukė čekių knygelę. Detektyvas stebėjo, kaip Mei keverzoja sumą ir savo vardą ant čekio; raštas buvo pirmas nekontroliuojamas jos veiksmas.

Mei išplėšė čekį ir nušveitė ant stalo Mičui. Trys tūkstančiai penki šimtai dolerių. Mičas giliai įkvėpė ir pasistengė apsimesti, kad suma nepadarė jam įspūdžio.

– Čia už savaitę. O jei išnarpliosiu bylą iki vakaro?

– Galėsite grąžinti dalį pinigų.

Neatrodė, kad Mei būtų itin sudominęs Mičo paminėtas terminas. Moteris visiškai juo netikėjo. Tuo geriau. Velniai griebtų, nė už ką negrąžins jai pinigų.

Nes ką tik laimėjo lažybas.

Mičas išlindo iš už stalo ir nusitraukė nuo kabyklos švarką.

– Ką gi, eime, aplankysime dėdę Džo.

Mei giliai įkvėpė ir Mičas supratingai pažvelgė į ją.

– Pone Pitvikai, ką tik sumokėjau jums, kad rastumėte dienoraštį…

– Taip ir padarysiu, panele Salivan. Padarysiu viską, ko užsigeisite. Bet pirmiausia aplankysime Džo Donatelą.

– Kodėl dėdę Džo? Sakiau jums…

– Turiu pasikalbėti su jais visais, – kantriai paaiškino Mičas. – Ir jei man pavyks išgyventi šią popietę, apkaltinus vietinį mafijos bosą žmogžudyste, visa kita bus vieni niekai.

– Dėdė Džo nesusijęs su mafija.

– Jūsų pusbrolis Karlas nupjovė žmogui pirštą. Kam rūpi, susiję jie su mafija ar ne? Jie psichopatai.

Mei pasimuistė kėdėje.

– Tiesiog kaprizingi.

– Kaprizingi, – prunkštelėjo Mičas. – Kaip miela. Na, judinkimės, bet perspėju: apginsite mane nuo savo žmogžudžių giminaičių arba mano įkainiai padvigubės.

Mei pasiėmė rankinę, jos akyse spindėjo neslepiama panieka.

– Gerai.

Mičas stebėjo, kaip ji atsistoja, perkelia svorį ant kojų, kaip gražiai juda blauzdų raumenys einant durų link, kaip banguoja klubai.

Jei tik ji būtų patylėjusi…

Mei atsigręžė į detektyvą, iš nekantrumo jos bruožai sugriežtėjo.

– Negaliu gaišti, pone Pitvikai, o jūs jau švaistote mano laiką versdamas važiuoti. Einate ar ne?

Mičo fantazija išgaravo ir grįžo realybė, vis dar nemaloni. Atsidusęs jis nusekė Mei pro duris.

Jo automobilis priminė dviejų tonų lėktuvnešį. Mei suprato, kad Mičelas Pitvikas ne iš tų, kurie mėgsta volvus, bet tikėjosi išvysti bent jau šio dešimtmečio modelį.

– Čia jūsų transporto priemonė?