Carole Mortimer - Hercogo nuotaka

1816 m., Sent Klerų namai, Londonas

– Artimiausiu metu neketinu vesti, Vanage. Juolab kažkokios ką tik nuo mokyklos suolo pakilusios mergšės, kurią teikeisi man išrinkti!

Vanagas Sent Kleras, dešimtasis Stauerbridžo hercogas, sėdėdamas kitapus Sent Klerų namo bibliotekoje stovinčio stalo odiniu viršumi žvelgė į piktai nuraudusį jauniausio brolio Sebastiano veidą ir, pastebėjęs jo tamsiai rudas akis maištingai sužvilgant, perkreipė lūpas.

– Aš viso labo užsiminiau, kad tau jau seniai metas įsitaisyti žmoną.

Lordas Sebastianas Sent Kleras pajuto, kaip veriamas nuožmaus vyriausiojo brolio žvilgsnio dar labiau nukaito. Bet net pastebėjus Vanago nepasitenkinimą, jo ryžtas išvengti santuokos, kurios nei siekė, nei norėjo, nesumenko.

Tačiau tą ryžtą išlaikyti buvo sunkoka, nebyliai pripažino Sebastianas, ypač priremtam brolio skvarbaus žvilgsnio. Stingdančio žvilgsnio auksaspalvių tamsrudžiais žiedais įrėmintų akių, žvilgsnio, kuris kartais pravirkdydavo hercogo kamerdinerį, o žemesnio rango kilminguosius priversdavo drebinti nublizgintais ilgaauliais apmautas kinkas, kai tik Vanagas pasirodydavo Lordų rūmuose.

– Nekalbėk su manimi tuo nepakeliamai globėjišku tonu, Vanage, nes iš to nieko neišeis! – Sebastianas klestelėjo ant raižytos kėdės kitapus stalo. – O gal nutarei nukreipti dėmesį į mane, nes Arabelai šį pavasarį nepavyko susirasti tinkamo vyro? – pridūrė jis vylingai, žinodamas, kad užsispyrusi jų aštuoniolikmetė sesuo nepriėmė nė vieno pasiūlymo tekėti, kurių sulaukė per pastaruosius kelis mėnesius.

Dar jis puikiai žinojo, kad Vanagas labai nenoromis retkarčiais atlikdavo sesers palydovo vaidmenį. Ištekėti pasišovusios debiutantės ir jų ambicingos motinos, išvydusios pokyliuose ir vakarėliuose retai besilankantį Stauerbridžo hercogą, tai suprasdavo kaip atvirą kvietimą prie jo lįsti!

Tiksliau, taip buvo tol, kol Vanagas, kaip jam būdinga, iš aukšto pranešė, jog nė viena mergina neatitiko reikalavimų, kuriuos jis kėlė būsimajai hercogienei.

Vanagas suspaudė lūpas.

– Mes kalbamės ne apie vyrą Arabelai.

– O gal be reikalo? Gal pakalbėkime apie Lučianą? – Sebastianas paminėjo jų brolį. – Tačiau iš tiesų kalbėtis reikėtų apie tave, Vanage, – pašaipiai tęsė jis. – Juk tu esi hercogas ir iš mūsų keturių tau labiausiai reikia įpėdinio, ar ne?

Trisdešimt vienų metų daugiau nei metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio Vanagas pasižymėjo galingais pečiais ir atletišku kūnu, kuris taip patiko jo siuvėjui. Šiandien jis vilkėjo juodą plačius pečius aptempiantį švarką, pilką liemenę ir pilkšvas kelnes, avėjo išblizgintus ilgaaulius. Jo tankūs tamsūs plaukai, kuriuose švysčiojo auksinės sruogos, buvo atsainiai elegantiškai sušukuoti, po plačia inteligentiška kakta žėrėjo skvarbios auksaspalvės akys, tarp aukštų skruostikaulių leidosi tiesi nosis, o virš kampuoto smakro čiaupėsi plonos, nenuolaidžios lūpos. Visi bruožai pabrėžė pasipūtėlišką ir ryžtingą jo būdą.

Net ir neturėdamas titulo Vanagas būtų įtakingas žmogus. Tačiau kaip galingasis Stauerbridžo hercogas jis kėlė didelę grėsmę.

Vanagui tokie žodžiai pasirodė nuobodūs.

– Man regis, pastaraisiais mėnesiais aiškiai pasakiau, kad dar nesutikau moters, kuri tiktų sunkiam Stauerbridžo hercogienės vaidmeniui. Be to, – tęsė jis, nuspėdamas, ką toliau pasakytų Sebastianas, – jau turiu įpėdinius – du jaunesnius brolius. Tačiau, sprendžiant iš jūsų elgesio pastaruoju metu, nesidžiaugčiau, jei kitu Stauerbridžo hercogu taptum tu arba Lučianas. – Jis nudelbė Sebastianą, žvilgsniu liepdamas jam tylėti.

– Jei aš arba Lučianas taptume Stauerbridžo hercogu, gali būti tikras, kad to nebeišvystum, Vanage!

– Kaip juokinga, Sebastianai. – Hercogas griežtai jį pertraukė. – Tačiau po praėjusio mėnesio… įvykių suvokiau, jog per neapsižiūrėjimą nepasirūpinau tavo ir Lučiano ateitimi.

– Praėjusio mėnesio? Ką jau tokio mudu su Lučianu padarėme praėjusį mėnesį, kad?.. A. – Jam pagaliau nušvito. – Nejau omenyje turi nuostabiąją neseniai našle tapusią Morfildo grafienę? – begėdiškai paklausė jis.

– Džentelmenai aptardami damas jų neįvardija, Sebastianai. – Vanagas nepritariamai nužvelgė brolį. – Kadangi prabilai apie tą nutikimą… – jis suglaudė pirštus, – tikėtina, kad iš tiesų omenyje turiu jūsų pasibaisėtiną elgesį su mums abiem pažįstama dama. – Jo balsas buvo ledinis.

Sebastianas akiplėšiškai išsišiepė.

– Galiu tave nuraminti – mūsų dėmesio niekas rimtai nevertino, ypač grafienė.

Vanagas pažvelgė į jį iš aukšto.

– Vis dėlto tos damos vardas skambėjo keliuose klubuose, įskaitant manąjį. Daugelis tavo draugų, man regis, net lažinosi, kuriam iš jūsų pavyks pirmajam Vitnio grafą išspirti iš grafie… iš damos miegamojo.

Neatrodė, kad Sebastianas gailėtųsi.

– Tik todėl, kad visi žinojo, jog mes nenutuokiame besidomį ta pačia dama. Be abejo, jei būtum teikęsis vienam mūsų prisipažinti pats ketinąs įsitaisyti tame miegamajame, tuomet mudu su Lučianu būtume atsitraukę ir leidę jums su Vitniu patiems išsiaiškinti! – Jis įžūliai nužvelgė Vanagą.

Vanagas skausmingai susiraukė.

– Sebastianai, man jau teko proga tave perspėti dėl tokio nemandagaus pokalbio!

– Tai šitą kalbą apie santuokinius pančius užvedei tik todėl, kad praėjusį mėnesį mudu su Lučianu netyčia užmynėme tau ant liežuvio? – Sebastianas vos tvardė juoką. – O gal ant kitos tavo kūno dalies? Tačiau, man regis, – tęsė jis matydamas, kad Vanagas vėl ketina šaltai jį nutildyti, – ir tau nusibodo tos damos kerai?

Išsiplėtusios hercogo šnervės – vienintelis regimas ženklas, rodantis, kad tas pokalbis jam vis labiau nepatinka.

– Po to, kai judu su Lučianu ėmėte rodyti dėmesį tai nelaimingai damai, atsitraukiau, kad skandalas dar labiau neišsipūstų.

– Jei taip neslėptum savo meilužių, to nutikimo būtų išvengta. – Sebastianas atsainiai truktelėjo pečiais. – Bet patikėk manimi, Vanage, neketinu vesti tik tam, kad nuramdyčiau tavo įsisiautėjusius jausmus!

– Kalbi visiškas nesąmones, Sebastianai…

– Ne, Vanage. – Sebastianas surimtėjo. – Man regis, geriau pagalvojęs suvoktum, jog stengdamasis man išrinkti nuotaką pats elgiesi kvailai.

– Priešingai, Sebastianai. Esu įsitikinęs, kad elgiuosi atsižvelgdamas į tavo naudą. Tiesą sakant, mūsų vardu jau priėmiau sero Barnabio ir ledi Salbi kvietimą.

– Kiek suprantu, tai man skirtos nuotakos tėvai?

Vanagas sučiaupė lūpas.

– Taip, Olivija Salbi yra sero Barnabio ir ledi Salbi duktė.

Sebastianas stodamasis pašaipiai papurtė galvą.

– Deja, turėsi atsisakyti mano vardu priimto kvietimo. – Jis priėjo prie bibliotekos durų.

– Ką darai? – Hercogas piktai susiraukė.

– Išeinu. – Sebastianas apgailestaudamas pažvelgė į jį. – Bet prieš išeidamas pateiksiu tau, Vanage, pasiūlymą… – Atidaręs duris jis stabtelėjo.

– Pasiūlymą? – Vanagas pasijuto taip sutrikdytas brolio užsispyrimo, kad vos tramdėsi, o tai buvo neįprasta.

Sebastianas linktelėjo.

– Kai tik vesi – savaime suprantama, laimingai, – pažadu rimtai pagalvoti apie santuokos pančius! – Jis pasišokinėdamas išėjo iš bibliotekos ir tyliai uždarė duris.

Vanagas sunkiai atsilošė krėsle ir kelias sekundes žvelgė į uždarytas duris, paskui siektelėjo ant stalo stovinčio grafino su brendžiu ir dosniai jo įsipylė.