Carole Mortimer - Hercogo nuotaka

Jos šypsena išblėso ir ji prispaudė skėtį ir skraistę prie krūtinės, nes kelias jaudinančias akimirkas pasijuto užburta to skvarbaus žvilgsnio. Svečias nužvelgė ją nuo raudonų plaukų iki bateliais apautų pėdų, paskui dar kartą sučiaupė tas dailias plonas lūpas ir pasisukęs elegantiškai pakilo laiptais.

Džeinė trūksmingai iškvėpė nesiliaudama jo stebėti. Jos krūtinė greitai kilnojosi, skruostai nemaloniai kaito, o pulsas ėmė sparčiai plakti žiūrint į plačius, tobulai pasiūto švarko aptemptus hercogo pečius, žavintis tamsiais banguotais madingai sušukuotais plaukais.

– Dėl Dievo meilės, Džeine. Liepiau atnešti rausvomis, ne geltonomis rožėmis siuvinėtą skraistę. – Ledi Salbi, regis, pagaliau pastebėjo ją ant laiptų. – Tikrai! – Ji suokalbiškai atsisuko į Tiltonus. – Prisiekiu, ta mergina nesupranta nė paprasčiausių nurodymų.

Džeinė apsisuko, kad vėl pakiltų laiptais, ir išvydusi paniekinamą Olivijos išraišką žinojo, kad ledi Salbi nurodymą suprato puikiai, tiesiog ši tyčia elgėsi nemaloniai. Tačiau prieštarauti ledi Salbi nėra prasmės. Ypač svečių akivaizdoje.

Pasiekusi laiptų viršų Džeinė dar tirščiau nuraudo, nes išvydo, kad hercogas eidamas į savo kambarį vėl stabtelėjo – šįkart balkone, iš kurio atsivėrė vestibiulis. Jis šaltai, paniekinamai iššiepęs dantis stebėjo kandų ledi Salbi protrūkį.

– Jūsų malonybe. – Artindamasi Džeinė mandagiai linktelėjo ir praėjusi pro jį nukurnėjo koridoriumi žinodama, kad skruostų raudonis nedera prie plaukų atspalvio, o bjauriosios strazdanos veidui nukaitus tapo dar pastebimesnės.

Tačiau juk nesvarbu, ką apie ją mano Stauerbridžo hercogas. Jo visuomeninis statusas kur kas aukštesnis nei jos, todėl jam daugiau nebus reikalo kreipti į ją dėmesio.

Jei tik likusios viešnagės metu Džeinė leisdamasi laiptais nebepuldinės jam į glėbį ir nebadys skėčiu!

Kaip galėjo būti tokia nevikri, tokia neelegantiška ir visai negrakšti, baisėjosi Džeinė, kai virpėdama prisėdo ant ledi Salbi lovos su keturiais stulpais, padėjusi skraistę ir skėtį ant lovatiesės abiem rankomis palietė įkaitusius, nuraudusius skruostus. Hercogas, kaip buvo akivaizdu iš to paskutinio paniekinamo į ją nukreipto žvilgsnio, galvojo tą patį.

Ak, kaip baisu. Nenusakomai siaubinga. Ji tenorėjo susiriesti į liūdesio kamuoliuką ant palangės savo kambaryje ir išlįsti tik tada, kai toji graži juoda karieta su hercogo herbu ant durelių, vežina garbinguoju svečiu, nulinguos keliuku tolyn ir išriedės į Londoną, iš kur ir atvyko.

– Ką tu čia darai, Džeine? – Ledi Salbi apstulbusi sustojo savo miegamojo tarpduryje, ir kaltės apimta Džeinė pakilo nuo šilkinės lovatiesės.

Moteriškė vertinamai nužvelgė kambarį, ir jos kaktoje susimetė raukšlės, kai pastebėjo ant komodos papuošalų dėžutę. Prieš tai Džeinė ketino įdėti ją į vis dar ištrauktą viršutinį stalčių, bet susijaudinusi atvykus hercogui visai apie tai pamiršo.

– Ar šniukštinėjai po mano daiktus? – šaižiai paklausė ledi Salbi ir mikliai perėjusi kambarį pakėlė papuošalų dėžutės dangtelį, kad patikrintų jos turinį.

– Ne, tikrai ne. – Džeinė negalėjo patikėti, kad ją tuo apkaltino.

– Ar tikrai? – nudelbė ją ledi Salbi.

– Be abejo. – Džeinė linktelėjo, apstulbinta globėjos įtarimų. – Tikriausiai Klara neįdėjo dėžutės į stalčių.

Ledi Salbi dar kartą įdėmiai ją nudelbė, įdėjo dėžutę į stalčių ir staigiai jį uždarė.

– Mergaite, kur mano skraistė? Be to, neatnešei Olivijai skėčio, – kaltinamai pridūrė ji.

– Kurio man reikės, jei lydėsiu ledi Tilton ir Simoną Tiltoną į rožyną. – Stovėdama tarpduryje išdidžiai šypsojosi Olivija.

Džeinė iki tos akimirkos nė nepastebėjo merginos ir vengdama pergalingo Olivijos žvilgsnio skubriai atidavė jai skėtį, vis dar galvodama apie nemalonų ledi Salbi kaltinimą dėl papuošalų dėžutės.

Kodėl ledi Salbi įtaria ją taip pasielgus? Kiek Džeinė žinojo, toje dėžutėje tik keli Salbių šeimai priklausantys brangesni papuošalai ir asmeniniai dokumentai, kurie nė kiek nedomino Džeinės.

– Labai apmaudu, kad lordas Sent Kleras vis dėlto neatvyko kartu su jo malonybe, – išsiblaškiusi sumurmėjo ledi Salbi, kai Olivija išėjo pasivaikščioti sode. – Juolab kad dėl to teks pakeisti vakarienės planus. Vis dėlto gripas yra gripas. Be to, regis, hercogą patį labai sužavėjo Olivija, – su pasimėgavimu pridūrė ji. – Tokia partija tikrai būtų palanki!

Džeinė buvo tikra, kad į šiuos žodžius jai nereikia atsakyti, kad ledi Salbi viso labo garsiai kalba, mintyse skaičiuodama turtus ir regzdama planus.

Tačiau Džeinės tyla nereiškė, kad ji neturi nuomonės apie išgalvotą Olivijos ir Stauerbridžo hercogo porą. Jos manymu, absurdiška net manyti, kad toks pasipūtęs ir arogantiškas vyras kaip hercogas jaustų trauką ar juolab susigundytų vesti gražią, bet savanaudišką Oliviją.

– Kodėl čia stoviniuoji, Džeine? – dygiai paklausė ledi Salbi, regis, pagaliau vėl ją pastebėjusi. – Ar nematai, kad mano nervai įsitempę? Mane tikriausiai vėl suims tas galvos skausmas ir šį vakarą nepajėgsiu užimti svečių!

– Ar man pakviesti Klarą? – atsainiai pasiteiravo Džeinė, žinodama, kad ledi Salbi tarnaitė, vidutinio amžiaus moteris, atlydėjusi Gvendoliną Simons iš tėvo namų Didžiajame Jarmute, kai ji prieš dvidešimt penkerius metus ištekėjo už sero Barnabio, vienintelė geba susitvarkyti su ledi Salbi, kai šią suima tas galvos skausmas.

Taip jau yra, kad galvos skausmas ją suima dažnai, bet jį įprastai numalšina viena kita taurė geriausio sero Barnabio brendžio. Vartojamo, be abejonės, tik medicininiais tikslais, pašaipiai nusivaipiusi pripažino Džeinė.

– Nesuprantu, dėl ko čia vaipaisi, Džeine. – Ledi Salbi klestelėjo ant gulto ir dramatiškai pakėlė ranką prie kaktos, dengdamasi nuo pro langą sklindančios saulės šviesos. – Bus geriau, jei grįši į savo kambarį ir persirengsi prieš vakarienę. Juk žinai, kad nepakenčiu vėlavimo, Džeine.

Ledi Salbi paliepimas persirengti prieš vakarienę privertė Džeinę susiraukti.

– Bet prieš tai sakėte, kad šį vakarą turiu vakarieniauti apačioje…

– Ar visai manęs nesiklausei, mergaite? – Ledi balsas vėl tapo šaižus ir ji nudelbė Džeinę, o nepasitenkinimas visiškai paslėpė išblukusį moters grožį. – Hercogas atvyko vienas, be brolio, todėl man teliko trylika svečių, kuriuos turiu susodinti prie vakarienės stalo. Apie tai negaliu net pagalvoti. – Ji sudrebėjo. – Todėl turėsi prie mūsų prisidėti. Dėl to vyrų ir damų skaičius nebebus vienodas. Tai, be abejonės, nepriimtina, bet teks tuo pasitenkinti, kol rytoj atvažiuos kiti svečiai.

Iki galo suvokus ledi Salbi žodžius Džeinės veidas išblyško.

– Ponia, norite pasakyti, kad susirgus lordui Sent Klerui pageidaujate, jog šį vakarą tuščią vietą prie stalo užimčiau aš?

– Taip, taip, be abejo, noriu tai pasakyti. – Ledi Selbi susiraukusi ją nudelbė. – Kas gi tau pasidarė, mergaite?

Džeinė sunkiai nugurkė seiles vien pagalvojusi apie tai, kad teks sėdėti prie to paties stalo kaip ir grėsmingasis Stauerbridžo hercogas, nes buvo tikra, jog po ankstesnio nemalonaus susitikimo ant laiptų jis tikriausiai karštai trokšta daugiau niekada jos neišvysti!

Kaip ledi Salbi jau pastebėjo, tai tikrai nepriimtina.

– Bet aš neturiu tinkamos suknelės…

– Nesąmonė, mergaite. – Nesibaigiantis pasipriešinimas naujam jos sumanymui ledi Salbi supykdė, ir putlius pudruotus jos skruostus užliejo raudonis. – O kaip ta geltona mano suknelė, kurią tau pritaikė Klara? Esu tikra, kad ji puikiai tiks, – įsakmiai pareiškė ledi Salbi.