Carole Mortimer - Hercogo nuotaka

Prakeikimas.

Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas.

Kai baigdavosi Lordų rūmų sesija ir visi nariai išsiskirstydavo vasarai, jis niekada nesilankydavo vakarėliuose užmiestyje. Praleisti savaitę Norfolke su Salbiais jis pasižadėjo tik tam, kad supažindintų Sebastianą su mergina, kuri, kaip vylėsi, taps brolio nuotaka.

Jis pats pažinojo serą Barnabį Salbį – juodu kelis kartus drauge vakarieniavo klube. Pavasarį Vanagui nepasitaikė progos susipažinti su to pono žmona ir dukterimi, mat Salbiai negavo kvietimų į tuos tris pokylius, kuriuose Vanagas lydėjo Arabelą, bet pasiteiravęs Vanagas sužinojo, kad tėvui mirus Olivija Salbi paveldės Markhamo dvarą ir tūkstančius akrų 1 1 akras = 0,4 ha (čia ir toliau – vert. pastabos). dirbamos žemės. Sebastianui, jaunesniajam hercogo broliui, tokia pora tobulai tinka.

Tačiau Sebastianas trumpai ir drūtai pareiškė Vanagui neketinąs nė pagalvoti apie žmoną, kol Vanagas neves. Todėl Vanagui teks savaitę praleisti Norfolke – plynų pelkynų krašte, nė iš tolo nepanašiame į jo numylėtą Glosteršyrą.

Jis jautėsi lyg genamas į kartuves!

– Štai kur tu, Džeine. Nestoviniuok ant laiptų, mergaite. – Ledi Gvendolina Salbi, penktą dešimtį įpusėjusi buvusi gražuolė, nekantriai nudelbė merginą, kuri sustojo viduryje laiptų. – Ne, nesileisk į apačią. Grįžk į mano kambarį ir prieš svečiams atvykstant atnešk man skraistę. Tą šilkinę su geltonomis roželėmis. Man regis, oras keisis, Salbi. – Ji sunerimusi atsisuko į savo drūtą vyrą, kuris stovėjo greta erdviame vestibiulyje laukdamas atvažiuojančių svečių.

Džeinė žinojo, kad seras Barnabis už žmoną vyresnis dvidešimčia metų. Atrodė, kad su marškiniais aukšta apykakle ir tvirtai sumegztu kaklaryšiu jam nepatogu. Geltona liemenė kone plyšdama aptempė apvalų pilvą – to nepaslėpė nei rudas švarkas, nei šviesios kelnės.

Vargšas seras Barnabis, pamanė Džeinė klusniai apsisukdama ir lipdama laiptais atnešti skraistės. Ji žinojo, kad jos globėjas verčiau būtų kur nors dvaro žemėse su valdytoju vilkėdamas senais patogiais drabužiais, užuot stovėjęs skersvėjų perpučiamame Markhamo dvaro vestibiulyje ir laukęs pirmų dešimties svečių, kurie netrukus atvyks savaitę linksmintis ir tuščiai leisti laiką.

– Ir atnešk man skėtį, Džeine. – Į ją raukydamasi žvelgė Olivija, jauna išblėsusio mamos grožio kopija madinga putlia figūra, didelėmis mėlynomis akimis ir auksaspalvėmis garbanomis, viliojamai krintančiomis aplink skaistų veidą.

– Nešūkauk, taip nepridera damai, Olivija. – Ledi Gvendoliną dukters elgesys, regis, papiktino. – Ką pagalvotų hercogas, jei tave išgirstų? – Ji susijaudinusi sumosavo vėduokle.

– Bet ir tu šūkavai, mama. – Olivija nepatenkinta pasipūtė.

– Aš šių namų šeimininkė. Man galima šūkauti.

Lipdama laiptais į viršų Džeinė šyptelėjo, nes žinojo, kad mama ir duktė beprasmiškai kivirčysis dar kelias minutes. Pastarąją savaitę, šeimynykščiams laukiant Salbių pakviestų svečių, ginčai netilo ir kartais jodvi labai įsikarščiuodavo, dažnai kartodavo žodžius hercogas arba jo malonybė .

Juk šią savaitę Salbių garbės svečias – Stauerbridžo hercogas. Šitai šeimininkės nuolat primindavo persidirbusiems tarnams, kurie valė, šveitė ir blizgino Markhamo dvarą ruošdamiesi jo malonybės hercogo atvykimui.

Tiesa, Džeinė nesitikėjo įsitrauksianti į suplanuotas linksmybes ar net sutiksianti patį garsųjį hercogą. Ji viso labo beturtė giminaitė. Džeinė Smit. Tolima giminaitė, kurios Salbiai pasigailėjo ir labdaringai glaudė savo namuose pastaruosius dvylika iš jos dvidešimt dvejų gyvenimo metų.

Kai seras Barnabis ir ledi Gvendolina pirmąkart ją čia atsivežė, Markhamo dvaras jai atrodė didingas ir svetimas, mat vaikystę ji praleido ankštame vikariate pietų pakrantėje, kur ją meiliai globojo našlys tėvas ir Besė, pagyvenusi, bet motiniška ūkvedė.

Tačiau Džeinė guodėsi mintimi, kad Markhamo dvaras netoli jūros, todėl tomis trumpomis akimirkomis, kai pavykdavo pasprukti nuo nuolat stebinčio ledi Salbi žvilgsnio, ji galėjo nueiti iki atšiaurios pakrantės ir mėgautis jos laukiniu, nežabotu grožiu.

Džeinė greitai suprato, kad labiausiai Norfolkas jai patinka žiemą, kai jūra, rodos, siautėja ir grumiasi su gamtos pančiais, atliepdama jos pačios vidinį troškimą kovoti su vis griežtėjančiais socialiniais apribojimais. Mat iki šešiolikos augusią viename vaikų kambaryje ir lankiusią tą pačią klasę kaip ir Olivija Salbiai nustojo laikyti ją lygiaverte ir pavertė savo išlepintos dukters tarnaite ir palydove.

Eidama pro didelį veidrodį ledi Salbi miegamajame Džeinė stabtelėjo, priekabiai nužvelgė savo atvaizdą ir tai darydama suprato, kad yra visai nemadinga. Viena, ji aukšta, ilgomis kojomis ir liekno stoto. Plaukai, priešingai nei ji norėjo, buvo ne įdomaus kaštoninio atspalvio, o tiesiog ryškiai raudoni. Be to, nors jos oda šviesi, ant nosytės ryškėjo tos negražios strazdanos. Ir dar jos akys žalios.

Jos gymio nė kiek nepabrėžė suknelės, kurias jai parinkdavo ledi Salbi. Jos visos buvo pastelinių atspalvių, kurie visai netiko ryškiam Džeinės gymiui. Ta, kurią vilkėjo šiuo metu, buvo šviesiai rausva ir nederėjo prie raudonų plaukų.

Džeinė, savaime suprantama, vargu ar sutiks vyrą, panorėsiantį ją vesti. Nebent vietos vikaras susimils ir pasipirš. Bet jis vidutinio amžiaus našlys su keturiais neklusniais vaikais, jaunesniais nei aštuonerių, todėl Džeinė vylėsi, kad jis to nepadarys.

Nuo ledi Salbi stalelio imdama skraistę ji liūdnai atsiduso ir pastebėjo, kad ledi Salbi papuošalų dėžutė ne viršutiniame stalčiuje, kur jai vieta.

Tačiau Džeinės dėmesį nuo papuošalų dėžutės atitraukė už lango pasigirdęs bilsmas karietos, kuri riedėjo kukmedžiais apaugusiu keliuku Markhamo dvaro link.

Ar pagaliau atvažiavo hercogas su broliu lordu Sebastianu Sent Kleru? O gal tai kiti Salbių svečiai?

Smalsumo vedama Džeinė prilėkė prie lango ir pažvelgė į lauką. Keliuku riedėjo didžiulė nuostabi juoda karieta, kurią traukė keturi Džeinei neregėtai gražūs žirgai, raginami juoda livrėja vilkinčio vadeliotojo. Karietos gale sėdėjo dar du juodai apsirengę tarnai, o ant durelių švytėjo hercogo herbas.

Vadinasi, tai iš tiesų hercogas.

Regis, jam patinka juoda spalva, pamanė Džeinė, ir pasidavusi pagundai šiek tiek atitraukė brokato užuolaidą, kad geriau matytų patį hercogą, lipantį iš karietos.

Gale sėdėjęs tarnas mikliai nušoko atidaryti durelių ir Džeinės širdis kažkodėl ėmė plakti sparčiau. Tiesą sakant, raukydamasi pastebėjo ji, širdis tiesiog daužosi. Vien laukiant, kol išvys hercogą? Ar jos gyvenimas tikrai toks nykus?

Ji apmaudžiai šyptelėjo pripažindama, kad tikrai būtų įdomu bent jau išvysti Stauerbridžo hercogą, apie kurį visi tiek šneka.

Jai užgniaužė kvapą gerklėje, kai ant laiptelio pasirodė ilgaauliu apauta pėda, o netrukus išniro ir galva. Stauerbridžo hercogas išlipęs iš karietos atsidūrė ant žvirgždu išpilto keliuko. Ištiesęs ranką iš laukiančio tarno paėmė skrybėlę ir kilstelėjęs išdidžią galvą nužvelgė aplinką.

Dievaži, koks jis aukštas, pirmiausia suvokė Džeinė. Iškart po to pripažino, kad tamsrudžiais plaukais su aukso sruogomis, galingais plačiais pečiais ir sportiškai sudėtu kūnu jis dar ir gražiausias vyras, kokį jai teko regėti. Be abejo, jo veido bruožai griežti, kaip ir pritiktų hercogui, kuriam iš pažiūros mažiausiai trisdešimt, bet toje rūstybėje slypėjo toks tvirtas vyriškas grožis, kad vien į jį žvelgiant Džeinei pristigo kvapo.