Amber Page - Meilėje ir kare nėra taisyklių

Tai buvo galimybė, kurios jis siekė dešimt pastarųjų metų. Tad nekantravo kuo greičiau pradėti.

Tik jam dar rūpėjo išsiaiškinti, kaip su visu tuo susijusi Bekė.

Jis pasidomėjo jos darbu ir maloniai nustebo sužinojęs, kad ji buvo gabi. Per trumpą penkerių metų laikotarpį, dirbdama reklamų kūrėja, ji pelnė net kelis apdovanojimus. Į Las Vegasą ji atvyko atsiimti dar vieno apdovanojimo, šį kartą už žinių socialine tematika skleidimo kampaniją, kurią pati ir organizavo ir kuri sulaukė nemažai pasekėjų.

Vadinasi, ji mokėjo puikiai tvarkytis ir kabinete, ir miegamajame.

Jis nekantriai laukė progos, kada galės visa tai pakartoti!

Prisiminė, kaip žavingai ji atrodė jo kambaryje vien su raudonos spalvos nėriniuota liemenėle ir kelnaitėmis. O dar žavingesnė – visai nuoga…

Deja, pamačiusi jį savo kabinete, ji apstulbo ir, ko gero, išsigando, jam netgi pasirodė, kad ji įsiuto. Jis vylėsi, kad klysta ir kad jos mintys visai kitokios.

Jo spėliones pertraukė švelnus beldimas į duris.

– Užeikite, – pasakė Deividas.

Durys atsidarė ir Bekė tyliai žengė vidun.

Markas nežinojo, kodėl, bet su švarkeliu ir džinsais ji gundė dar labiau, negu vilkėdama vakarine suknele.

Ji trumpai žvilgtelėjo į jį ir sugavusi jo žvilgsnį nuraudo. Jis būtų bet ką atidavęs, jei būtų galėjęs sužinoti, kaip giliai jos kūnu nuvilnijo toji karščio banga.

– Dėkui, kad atėjai, mieloji Beke, – garsiai pasakė Deividas. Nors jam tikriausiai dar nebuvo keturiasdešimties, savo balso intonacijomis jis stengėsi mėgdžioti šauniuosius reklamos verslo vyrukus. – Sėsk, sėsk, sėsk. Mums reikia daug ką aptarti.

Grakščiai žengdama tankiu raudonu kilimu ji priėjo prie didžiulio krėslo ir pabrėžtinai oficialiai atsisėdo šalia Marko.

– Ar patiko Las Vegase, brangute? – paklausė Deividas.

Prisiversdama Bekė nusišypsojo.

– Buvo nuostabu, Deividai. Dėkoju už suteiktą galimybę ten nuvykti.

– Nėra už ką, tu jos nusipelnei. Be to, žinojau, kad esi iš tų moterų, kurios sugeba atsispirti Las Vegaso kerams. Niekada nebūčiau ten siuntęs tavo bendradarbės. Dėl jos būtų kilę didelių rūpesčių.

Bekė nusijuokė, irgi per prievartą.

– Taip, jūs mane gerai pažįstate. Man svarbiausia – mano darbas.

– Na, nenusimink, Beke. Tokią dailią panelę kaip tu anksčiau ar vėliau kas nors pasičiups. Tada tau rūpės tik vaikai, o aš neteksiu puikios organizatorės. Toks gyvenimo dėsnis. Ar ne, Markai?

Markas buvo priblokštas. Nejaugi dar yra šitaip kalbančių žmonių? Darbo metu? Tiesiog stebuklas, kad šiam vyrukui dar niekas nepareiškė milijono dolerių vertės ieškinio. Arba, sprendžiant iš įsiutusio Bekės žvilgsnio, mirties nuosprendžio.

– Nesutinku, Deividai. Pažįstu daug vaikus auginančių moterų, kurios dirba ir…

Deividas neleido jam užbaigti.

– Taip, taip. Žinau. Merginos sugeba tiek pat, kiek ir vyrai, ir taip toliau, ir panašiai. Bet mums tai neturėtų rūpėti, nes mano puikusis žvirbliukas šiuo metu yra viena… ir aš parūpinsiu judviem tiek bendrų darbų, kad viskas netrukus pasikeis.

Bekė giliai įkvėpė, tarsi norėtų kažką pasakyti, tačiau nespėjo.

– Na, gerai. Gana plepėti. Eikime prie reikalo. Jūs abu esate vieni geriausių kandidatų šiam darbui, – pasakė Deividas. – Ir aš pasiryžęs išspausti iš jūsų viską, ką sugebate. Edenas ieško jiems tinkamos agentūros. Ar žinote apie ką kalbu?

Bekė linktelėjo galvą.

– Jogurtą gaminanti įmonė?

– Pataikei, – patvirtino Deividas. – Ji ruošiasi gaminti naujus, mažai kaloringus jogurtus iš natūralių produktų, skoniu panašius į gaminamus Graikijoje, kuriems nepajėgtų atsispirti jokia aptemptus drabužius dievinanti moteris. Kadangi reklamai jie yra numatę ketvirtį milijardo dolerių, mums tikrai vertėtų juos nustverti.

Bekė net pašoko nuo kėdės.

– Ak, kaip norėčiau bent piršteliu prie jų prisiliesti, – pasakė ji.

– Na, savo dailiais laibais piršteliais galėsi juos visus iščiupinėti. Tu irgi, Markai. Tik… hm… tikiuosi, kad ne abu ir ne tuos pačius vienu metu!

Markas nesmagiai nusijuokė.

– To tikrai nebus, pone.

Bent jau Deividas apie tai tikrai neturėtų sužinoti.

– Puiku. Toji įmonė, kiek girdėjau, savo pinigų nenori patikėti jokiems žinomiems vardams. Nori jaunų ir energingų… o tokių tarp dabartinių mūsų vadovų – nėra. Vadinasi, judviem siūloma galimybė, kuri pasitaiko tik kartą per visą gyvenimą.

Deividas pašoko ant kojų ir ėmė žingsniuoti po kabinetą.

– Štai ką padarysime. Agentūrą skelsime pusiau į dvi komandas. Vienai vadovausi tu, Beke. Už kitą bus atsakingas Markas. Tas, kuris pateiks ir sugebės parduoti klientui geriausią pasiūlymą, bus apdovanotas penkiasdešimties tūkstančių dolerių premija – ir taps jauniausiu per visą agentūros gyvavimą kūrybinės komandos vadovu.

Markas prisimerkė stengdamasis suvokti tokio netikėto posūkio jo gyvenime reikšmę. Apie konkursą Deividas jam nebuvo užsiminęs.

– Norite, kad varžyčiausi dėl direktoriaus posto? – paklausė Bekė piktai sužybčiojusi akimis. – Kiek pamenu, jis man buvo pažadėtas po to, kai grįšiu iš Pasaulinio reklamos verslo kongreso!

– Taip ir yra, – atsakė Deividas. – Tau tereikia laimėti tos įmonės pinigus.

Markas matė, kaip Bekė stryktelėjo nuo kėdės. Nebuvo jokios abejonės, jog ji buvo pasirengusi jį užmušti.

– Aš juos laimėsiu, – iškošė ji pro dantis. Tada atsisuko į Marką. – Nedrįsk net pagalvoti, kad jie galėtų atitekti tau!

Tai pasakiusi ji išėjo iš kabineto, stengdamasi valdytis ir neparodyti, kad yra įsiutusi. Dėkui Dievui, seksualias moteris jis paprastai nesunkiai įveikdavo jų pačių ginklais, be to, jokiu būdu neketino atsisakyti tokio pasiūlymo.

Atsigręžęs į Deividą jis tarė:

– Regis, šis konkursas bus karštas.

– Tikiuosi, kad laimėsi, – tarė Deividas. – Nenuvilk manęs.

– Nenuvilsiu.

Bekė taip stipriai trinktelėjo savo kabineto durimis, kad net sienos sudrebėjo.

– Oho, kas gi tave taip supykdė?

– Deividas, – tėškė Bekė.

– Oje, tai negerai! – sukikeno Džesė.

Bekė piktai pašnairavo į ją.

– Tai visai nejuokinga, – pasakė ji. – Tas kvailas pagyrūnas ir vėl atsisakė skirti man aukštesnes pareigas.

– Tas, kurias tau pažadėjo, kai grįši iš Las Vegaso?

– Tas pačias, – atsiduso Bekė ir ėmė žingsniuoti po kabinetą stipriai belsdama kulniukais į betono grindis.

Džesė stvėrė jai už švarkelio rankovės.

– Liaukis, geriau papasakok, kas iš tikrųjų nutiko. Bet ne čia. Šis pokalbis vertas karštų vaisių, užpiltų grietininiais ledais su sirupu.

– Juk tau nereikės vienai plėšytis! Turėsi visą komandą, – įtikinėjo Džesė prieš nurydama dar vieną karštų vaisių kąsnį.

– Net nežinau, kokie žmonės bus mano komandoje, – sielvartavo Bekė ir pakėlusi šaukštelį žiūrėjo, kaip tirpstantys ledai laša atgal į vaisių taurę. – Bet kuris iš jų gali mane įklampinti.

– Ar Deividas išdėstė kokias nors taisykles, kurių reikėtų laikytis perskiriant mūsų skyrių į dvi dalis?

Bekė papurtė galvą.

– Tada mes galime jam pateikti savo pageidavimus, – pasakė Džesė traukdama rašiklį ir popieriaus lapą iš savo žalio aksomo rankinės. – Puiku. Atsakyk daug negalvodama. Ką norėtum matyti savo komandoje?

– Tave, – lėtai tarė Džesė.

– Na, taip, be jokios abejonės. Ką dar?