Sharon Sala - Perėjusi pragarą

(Šeron Sala),

New York Times bestselerių autorė, parašė jau daugiau nei septyniasdešimt penkis romanus, puikiai vertinamus ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Ji penkissyk tapo prestižinio American Writers of Romance RITA apdovanojimo finaliste, penkis kartus jai buvo skirtas National Reader’s Choice apdovanojimas, penkis kartus laimėjo Colorado Romance Writer’s asociacijos apdovanojimą už meistriškumą ir daugelį kitų. Puikūs Sharon Sala romanai pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos kūryba neretai lyginama su Noros Roberts dėl panašaus rašymo stiliaus ir vyraujančio įtempto siužeto. Sharon Sala gyvena Oklahomoje. Laikas, praleistas su šeima, teikia rašytojai didžiausią džiaugsmą, tačiau išspausdinus pirmąjį romaną jos gyvenimo būdas pasikeitė iš esmės. Sharon patinka kurti istorijas ir dalytis jomis su skaitytojais.

Šios istorijos herojė – stipri ir nepriklausoma. Tai moteris, kuri dirba savo darbą, rūpinasi savo reikalais ir niekieno neprašo leidimo.

Aš seniai tikiu, kad Dievas, sukūręs vyrus fiziškai stipresnius, moterims atidavė didžiausią stiprybę. Gebėjimą viską iškęsti ir toliau atkakliai eiti į priekį. Savo skaitytojams, žinantiems, kokios svarbios man yra mano knygų herojų nuostatos, noriu pasakyti: aš ilgai mąsčiau, ką išaukštinti šioje istorijoje. Į galvą ateidavo žmonių grupės arba atskiri asmenys iš mano gyvenimo, vis dėlto niekas nepakeitė apsisprendimo dėl šios herojės – Ketės Diuprė. Taigi nusprendžiau.

Jos ir visų į ją panašių moterų vardu – moterų, tapusių neapsakomo žiaurumo aukomis ir nesulaukusių teisingumo – skiriu šią knygą Tau.

Tamsiausiomis valandomis, liūdniausiomis dienomis, begaliniam laikui bėgant pro šalį, kai pamanysi, jog esi šiame pasaulyje viena, žinok: Dievas, kuris suteikė Tau stiprybės išlikti, yra su Tavimi, jis yra Tavyje ir Tu niekada viena neliksi.

Džimį Frenksą apėmė bloga nuojauta.

Tik kai atmerkęs akis beveik prie pat nosies pamatė blizgančias juodas akutes ir ilgus ūsus, suprato vėl padauginęs. Jis pabandė smogti nelemtam padarui, tačiau šis spruko slėptis už tuščių dėžių, sukrautų skersgatvyje, kur jis ką tik praleido naktį.

Skonis Džimio burnoje visiškai atitiko dvoką skersgatvyje. Stengdamasis nekvėpuoti jis svyruodamas atsistojo ant kojų. Dabar jau galėjo atidžiau apžvelgti supančią aplinką. Tai buvo ne Hiltonas. Džimis nežinojo, kaip čia atsidūrė, netgi nežinojo, kur yra tas čia , tačiau buvo visiškai aišku, kad jis šiukšliname skersgatvyje tarp dviejų apleistų namų.

Sudejavęs dėl maudžiančių kaulų ir nerimstančio skrandžio jis persibraukė ranka per veidą ir klupinėdamas patraukė gatvele tikėdamasis rasti tualetą. Tuo metu raudonų plytų skersgatviu papūtė vėjo gūsis ir švystelėjo jam į akis dulkių debesį. Džimis nusuko veidą nuo vėjo, kuris atnešė porą seno laikraščio lapų ir apsuko jam apie kulkšnis. Pamanęs, kad laikraštis tiks vietoje tualetinio popieriaus jis sugriebė lapus ir patraukė prie artimiausio pastato iš dešinės pravertų durų. Keliant koją per slenkstį jo žvilgsnis užkliuvo už antraštės puslapio viduryje. Džimis sustojo.

Vietinis laiduotojas, kurį buvo kėsintasi nužudyti, išgyveno.

Skaitydamas toliau jis nusikeikė. Bandymas atkeršyti už save ir brolį Hjustoną Frenksą nuėjo šuniui ant uodegos. Jis tikras nevykėlis. Nesugebėjo net žmogaus nušauti. Pamiršęs, kad nori į tualetą, Džimis suglamžė laikraštį ir apsisukęs nuėjo gatve.

Jis negalėjo patikėti! Juk prisiekė: privers Vilsoną Makėjų sumokėti už tai, kad buvo jį suėmęs dėl užpuolimo ir atsisakė laiduoti už Hjustoną. Suvarė į Makėjų visą apkabą ir buvo tikras, jog darbas atliktas. Tačiau Makėjus gyvas ir, pasak straipsnio autoriaus, sparčiai sveiksta.

– Po velnių! Po velnių viską! – riktelėjo Džimis išėjęs iš skersgatvio į gatvę.

Jis buvo toks įpykęs, kad beveik nepajėgė mąstyti. Reikėtų pasikalbėti su Hjustonu, bet šis pasipustė padus ir dingo iš Teksaso. Kokia gėda. Džimis negalėjo patikėti, kad tikras brolis paliko jį tokiu metu. Be pinigų. Be stogo virš galvos. O blogiausia, kad jam verkiant reikėjo dozės.

Jausdamas šleikštulį ir svirduliuodamas Džimis ėmė dairytis pažįstamų vietų ir veidų. Po velnių, jis turi užbaigti tą reikalą su Makėjumi.

Tik pirmiausia reikia gauti tai, kas padės pasijusti geriau.

Luisas Montoja buvo kresnas centrinės Amerikos gyventojas, kurio veide protėviai actekai buvo palikę ryškų pėdsaką. Tamsiaakis, lūpos didžiulės, putlios. Smakras liudijo užsispyrimą. Vešlius juodus plaukus jis buvo susirišęs ant sprando į trumpą uodegėlę. Meksikos policijos departamento Čihuahua padalinyje jis dirbo jau vienuolika metų, o pastaruosius penkerius buvo Žmogžudysčių skyriaus detektyvas. Luisas buvo išdidus vyras ir nesilankstė nei prieš valdžią, nei prieš žmones, žarstančius didžiulius pinigus.

Šįryt jis susikivirčijo su žmona Končita, automobiliui nuleido padangą, o siurbtelėjęs pirmą gurkšnį kavos nusidegino liežuvį. Ir visa tai net nesulaukus aštuntos ryto. O kai pasirodė darbe, iš karto gavo bylą, kurios daugiau niekas nenorėjo – be jokių įtariamųjų.

Aišku tik tiek, kad aukos vardas – Solomonas Tutuola. Jo kūnas buvo rastas tarp sudegusio namo nuolaužų. Pagal surinktą medžiagą, Tutuola namą nusipirko kelios dienos prieš mirtį. Tačiau mirė Tutuola ne dėl ugnies. Teismo medicinos ekspertizės išvadoje parašyta, jog mirė jis nuo daugybės šautinių žaizdų. Ugnis tik užbaigė viską.

Kažkas įvykdė žmogžudystę. Jo darbas tai išsiaiškinti.

Montoja paėmė bylą, patapšnojo per kišenę, norėdamas įsitikinti, kad pasiėmė mobilųjį telefoną, ir nuėjo prie durų. Jis buvo susitaręs susitikti su Čoje Garsa, nekilnojamojo turto pardavimo agentu, pardavusiu Tutuolai namą. Šis vyras jau davė parodymus tą naktį, kai kilo gaisras, tačiau Montoja mėgo pats apklausti liudininkus.

Atsisėdęs prie vairo jis dirstelėjo į laikrodį. Netrukus Luisas jau suko iš aikštelės į gatvę. Žudiko paieška prasidėjo.

Po pusvalandžio jis išsuko iš greitkelio į keliuką, vedantį prie anksčiau buvusio didelio namo. Dabar toje vietoje buvo likusi tik nuodėgulių krūva. Šalia didžiulio kaktuso stovėjo maža balta honda. Atsirėmęs į stogą stovėjo žmogus. Greičiausiai – Čojė Garsa.

Montoja sustojo šalia hondos ir išlipo nutaisęs policininko veidą.

– Čojė Garsa?

Vyras žengė į priekį nervingai linkčiodamas.

– Sì. Sì, senõr.

– Detektyvas Montoja. Noriu jums užduoti keletą klausimų apie Solomoną Tutuolą, tą vyrą, kuris čia žuvo. Jūs pardavėte jam namą, ar ne?

Garsa vėl linktelėjo.

– Maždaug trys dienos prieš gaisrą.

Montoja užsirašė.

– Ar su juo dar kas nors buvo, kai susitikote?

– Ne. Jis buvo vienas.

– Kokią nuomonę apie jį susidarėte?

Garsa išpūtė akis.

– El Diablo.

Dabar atėjo eilė nustebti Montojai.

– Kaip tai?

Garsa persižegnojo, tada žvilgtelėjo sau per petį, tarsi bijodamas, kad kalbos apie numirėlį gali prišaukti jo dvasią.

– Visas jo kūnas buvo keistai ištatuiruotas… netgi veidas, kuris, man atrodo, buvo neseniai nudegęs. Oda dar rausva, ką tik užgijusi, toje galvos pusėje nebuvo plaukų.

Montoja susiraukė.

– Ar galite nupasakoti, kaip atrodė tatuiruotės?