Sharon Sala - Perėjusi pragarą

Ketė puikiai suprato, ką jaučia mergina.

– Brangioji, buvo ir didesnių nedorėlių nei tavo Veinas, kurie bandė mane nugalėti, bet jiems nepavyko. Beje, jeigu reikėtų tai padaryti dar sykį, nieko nekeisčiau.

Šelė atsiduso.

– Turiu pasakyti, esu labai laiminga, kad nereikėjo grįžti su juo.

– Aš taip pat, – prisipažino Ketė ir patapšnojo merginai per petį. – Kitą sykį gal protingiau rinksiesi draugą.

Šelė užvertė akis ir tuoj susiraukė iš skausmo.

– Kito sykio nebus… bent jau artimiausiu metu.

Ketė papurtė galvą.

– Niekada nesakyk „niekada“, vaikeli. – Ji žvilgtelėjo į greitkelį. – Štai ir Vilsonas atvažiuoja.

Šelė atsistojo ir ėmė delnais lyginti savo marškinėlius.

– Atrodau baisiai, – pratarė ji.

Ketė nusišypsojo.

– Viskas gerai. Žinai, dabar aš gausiu pylos.

– Bet ne jūs dėl to kalta, – atsakė Šelė.

– Kai pakliūvu į bėdą, Vilsonas nebesugeba atsižvelgti į aplinkybes. Jis nori vienintelio dalyko – kad būčiau saugi, o aš vis įsiveliu į kokią nors bėdą.

Šelė atsiduso.

– Kaip tik tokio vyro aš ir ieškau.

Ketė nusijuokė.

– Ką tik sakei, kad daugiau su vyrais neprasidėsi.

Šelė žvilgtelėjo į ją šiek tiek sutrikusi, tada droviai šyptelėjo.

– Na, bent jau kurį laiką tikrai.

Tuo metu privažiavo Vilsonas. Ketė ir Šelė stebėjo, kaip jis išlipa iš automobilio. Kaip žmogus, dar ne visai sustiprėjęs po rimtų operacijų, jis judėjo greitai.

– Brangioji… Dieve gailestingas, kas nutiko? – kalbėjo Vilsonas paskandindamas Ketę savo meškiškame glėbyje.

– Viskas per mane, – ištarė Šelė.

Vilsonas buvo taip sutelkęs dėmesį į Ketę, kad kitą moterį pastebėjo tik tada, kai ši prakalbo. Tada atsisuko ir pamatęs jos veidą susiraukė.

Jis ilgai į ją žiūrėjo, paskui pasisuko į Ketę.

– Papasakok.

Ketė atsiduso.

– Viskas paprasta, tikrai. Pravažiavau pro paliktą automobilį, tada pamačiau ją, ėjo šalikele ir nešėsi lagaminą. O kai žvilgtelėjau į veidą, sustojau ir pasiūliau pavėžėti, supranti?

Vilsonas dar kartą nužvelgė Šelės veidą ir kiek aprimo.

– Kaip suprantu, tai nutiko ne per šią avariją? – pasitikslino jis.

Šelė atsiduso.

– Ne, pone.

Žvilgtelėjęs į Ketę Vilsonas linktelėjo.

– Tai labai gerai.

– Šitą avariją sukėlė Veinas, – pareiškė Šelė.

Vilsonas susiraukė.

– Veinas? Kas tas Veinas?

– Veinas Bedfordas. Jis yra… buvo… hm, aš su juo gyvenau pastaruosius dvejus metus.

– Ar tik ne Širlės Bedford jaunesnysis brolis?

– Taip, ji Veino sesuo. Pažįstate Širlę?

– Mudu drauge lankėme mokyklą. – Vilsonas parodė į Šelės veidą. – Čia jis tave išpuošė?

– Taip, pone.

Vilsono žvilgsnis tapo dar piktesnis.

– Kur jis dabar?

– Pakeliui į cypę, – atsakė Ketė ir pamatė, kaip Vilsonas prisimerkė.

– Tikriausiai praverstų su juo persimesti žodeliu, – atsakė Vilsonas.

– Tai šerifo darbas, – pareiškė Ketė ir parodė į kelią. – Atvažiuoja vilkikas, o aš nežinau, kur liepti jiems nuvežti mano automobilį.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – patikino Vilsonas. – Palik man šį reikalą.

– Su malonumu, – apsidžiaugė Ketė. – Mudvi su Šele palauksime tavo mašinoje. Tiesa… reikės ją pamėtėti iki autobusų stoties, kai važiuosime vykdyti tavo motinos pavedimų.

– Taip, gerai, – sutiko Vilsonas. – Ar tu tikra, kad galėsi tai atlaikyti?

– Man viskas gerai, – atsakė Ketė.

– Visa laimė, kad buvo oro pagalvės, – pridūrė šypsodamasi Šelė.

Ketė taip pat išsišiepė. Vilsonas nežinojo, kad ji pati pagreitino susidūrimą, o ji neketino jam to pasakoti.

– Taip. Oro pagalvės, – aidu pakartojo ji.

Vis dar šypsodamosi jos nuėjo prie Vilsono automobilio.

Autobusų stotis buvo tikras apgalvotos netvarkos pavyzdys. Vilsonas įsuko į aikštelę.

Šelė jau ketino lipti iš automobilio, bet Ketė ją sustabdė.

– Palydėsiu tave, – pasakė ji.

– Ačiū, ponia, nereikia, – spyrėsi Šelė.

Tačiau Ketė neklausė. Ji išlipo ir nuėjo paskui Šelę prie stoties durų. Prie bilietų kasos Ketė žengė į priekį.

– Kiek kainuoja bilietas į vieną pusę iki Sietlo?

Kasininkė surinko kompiuterio klaviatūra norimą miestą ir Šelė apstulbusi išpūtė akis.

– Man per brangu, – pasakė ji.

– Gal tau ir brangu, o man ne. – Ketė išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės kredito kortelę.

Šelė negalėjo patikėti, kad Ketė moka už bilietą, ir jos akys pasruvo ašaromis. Patikrinusi maršrutą Ketė ištiesė jai bilietą.

– Autobusas išvažiuoja po pusantros valandos, – pasakė Ketė ir išėmusi iš savo piniginės grynuosius atidavė Šelei. – Prisireiks, kol susirasi darbą. Netikėk tais, kurie žadės lengvus pinigus. Neverta, – pridūrė ji.

Šelė karštai apkabino Ketę, paskui priglaudė į saują sugniaužtus pinigus sau prie krūtinės.

– Oi, patikėkite manimi. Aš ne iš tų, kurie krečia pokštus. Sunkaus darbo nebijau, grąžinsiu jums pinigus.

– Nereikia grąžinti, – atsakė Ketė. – Bet jeigu pasitaikys proga, kada nors galbūt padėsi kitam žmogui, kaip aš padėjau tau.

Šelė mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos.

– Aš taip ir padarysiu. Pamatysite. O Dieve… net nesapnavau išeidama šįryt iš namų su lagaminu rankoje, kad mano svajonė išsipildys.

– Taigi, ir aš visai neseniai supratau, kad niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Tik… būk atsargi, Šele Grin, – perspėjo ja Ketė.

– Būsiu, – pažadėjo Šelė ir pridūrė: – O jūs mėgstate rizikuoti. Gal ir jums vertėtų būti truputį atsargesnei.

Ketė nusišypsojo.

– Žinoma.

Tada ji nuėjo per vestibiulį ir prie durų pamatė Vilsoną, kuris stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir kvailai šypsojosi. Ji stabtelėjo šiek tiek sutrikusi, kad jis viską matė.

– Ir seniai tu čia stypsai?

– Pakankamai ilgai, kad suprasčiau, jog mano moteris ne tokia jau kieta, kaip iki šiol maniau.

– Aš tik…

Jis papurtė galvą ir prisitraukė ją į glėbį.

– Neprivalai man nieko aiškinti. Beje, noriu, kad žinotum: aš labai tavimi didžiuojuosi.

– Tikrai?

– Taip.

Ketė atsiduso, apsivijo rankomis Vilsonui aplink kaklą ir karštai jį pabučiavo, dėkinga, kad yra gyva ir gali tai padaryti. Kai ji galiausiai atsitraukė, pastebėjo jo akyse pažįstamą spindesį.

– Pasitaupyk tai vėlesniam laikui, – pasakė ji.

Saulės spindulys blykstelėjo auksiniame žiede ausyje, kai jis palenkė galvą norėdamas jai pašnibždėti:

– Tau bus nelengva.

Ketė išsisuko iš jo rankų, mirktelėjo ir mikliai paplekšnojo jam per užpakalį, priversdama Vilsoną nusišypsoti.

– Judam, – paragino ji. – Tavo motina lauks pirkinių, o man reikia susirasti bankomatą. Ką tik visus savo pinigus atidaviau nepažįstamai merginai.

Džimis Frenksas ramstė sieną prie „Angelų misijos“ durų ir laukė, kada pradės dalyti maistą. Farai vakar suėmė jį girtą už viešosios tvarkos pažeidimą, o išleido mažiau nei prieš valandą. Kai kunigas, stovėjęs šalia blaivyklos, sugriebė jį už rankos ir ėmė melstis už jo nemirtingą sielą, Džimis taip sutriko, kad tik stovėjo ir klausėsi jo.

Tai priminė jam vaikystę Horni Tode, Teksaso valstijoje – jiems su broliu Hjustonu ir motina sėdint bažnyčioje, Baksteris Mastersas siuntė prakeiksmus rytų Teksaso tikintiesiems. Gatvės pamokslautojo žodžiai tada įstrigo Džimiui taip giliai, kad jis nusprendė ieškoti ne kokio metamfetamino prekeivio, o misijoje maisto.