Sharon Sala - Perėjusi pragarą

– Geometrinės figūros, žinote, kaip ant senovinių keramikos dirbinių. Dantys nudildyti, į apačią smailėjantys, šypsodamasis atrodė panašus į liūtą.

Montoja prisiminė nuotrauką, kuri buvo atsiųsta jiems į biurą. Agentas sakė tiesą: vyro išvaizda buvo velniška, Garsos apibūdinimas dar sykį patvirtino žuvusiojo tapatybę.

Montoja apmetė žvilgsniu gaisro liekanas.

– Gal žinote, ar jis čia gyveno vienas?

Garsa gūžtelėjo pečiais.

– Atrodo, buvo nusisamdęs virėją ir sodininką, bet aš jų nemačiau. Mačiau tik jį… ir jo pinigus.

Jis nervingai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, persibraukė per plaukus, suteptus riebia pomada, tada nusivalė delną į kelnes.

Matydamas, kad Garsa nerimauja, Montoja kilstelėjo antakį. Neatrodė, kad tas vyras meluotų, o toks elgesys paaiškino, kodėl blizga jo kostiumo kelnių klešnės. Ne nuo lygintuvo, o nuo riebalų. Detektyvas sutelkė dėmesį į Garsos užuominą apie pinigus.

– Sakote, Tutuola turėjo pinigų. Apie kokią sumą šnekate?

Garsa ėmė mosikuoti rankomis.

– Kai jis nusprendė pirkti šį namą, norėjo tuojau pat įsikelti. Pasakiau, kad tai neįmanoma, reikia laiko dokumentams sutvarkyti. Tada jis pasiūlė sumokėti savininkams, kiek tik jie nori, kad galėtų iškart apsigyventi. Kai aš paskambinau ir savininkai sutiko, jis atidarė automobilio bagažinę. Joje buvo visai nemažas krepšys, pilnas pinigų. Niekada gyvenime nesu matęs tiek pinigų.

– Jis sumokėjo grynaisiais?

Garsa linktelėjo.

– Nedvejodamas.

Montoja šyptelėjo. Motyvas. Dabar viskas pradėjo įgauti prasmę.

Makėjų ūkis, Ostinas, Teksaso valstija.

Rytinė saulė patekėjo ramiai, iš anksto nepranešusi ir be fanfarų. Ji suspindo horizonte rytų pusėje, pradžioje tik su užuomina apie ateinančią šilumą – šviesos pluoštas, nudažęs dangų geltonais ir rausvais atspalviais. Lėktuvo, skrendančio iš šiaurės į pietus, paliekamas pėdsakas kylančios saulės spinduliuose virto įkaitusia rožine kometa.

Ketė Diuprė stebėjo vaizdą nuo užpakalinės verandos, kava puodelyje seniai ataušo. Čia, ūkyje, kuriame Vilsonas užaugo, ji lankėsi ir anksčiau. Tik tada sveiko pati. Šį sykį tai buvo Vilsonas, kurį, kaip vaikišką žaisliuką, Dalaso memorialinės ligoninės chirurgams teko iš naujo surinkti.

Jei leistų sau apie tai galvoti, stovėdama prie Vilsono lovos ir matydama jį gulintį vis dar jaustų baimę. Ji šaukė. Pirmiausia iš išgąsčio, paskui iš įniršio, galiausiai – priešindamasi likimui. Nesutiko leisti jam numirti.

Taigi jis nemirė.

Dabar jie vėl kartu ir bando susivokti, ką daryti toliau.

Katinas užbėgo laipteliais, atsitūpė šalia Ketės ir ėmė galva trintis jai į alkūnę. Ketė padėjo atšalusią kavą, paruošdama vietą sterblėje.

– Na, ko gi tu lauki? – paklausė ji.

Senasis katinas sumurkė, įšoko į sterblę, apuostė dvi priekines jos mėlynų marškinėlių sagas, susirangė ant kojų ir ėmė laižytis leteną.

Ketė kasė jam paausį, kai išgirdo atsidarant užpakalines duris.

Ji žvilgtelėjo per petį. Įėjęs vyras buvo išblyškęs ir kokiais penkiais kilogramais liesesnis negu prieš mėnesį. Tačiau tankūs susivėlę plaukai, auksinis auskaras ausyje ir švytėjimas akyse buvo tokie pat.

– Vilsonai. Nežinojau, kad jau atsikėlei, – tarė ji.

– Negalėjau tavęs rasti, – prabilo jis.

Ketė papurtė galvą ir patapšnojo į tuščią vietą šalia savęs.

– Turėtum žinoti, kad toli nenueisiu.

Vilsonas nužvelgė katiną jos sterblėje.

– Ar dar yra vietos?

Ji šyptelėjo.

– Nustok raukytis ir sėskis.

Vilsonas įsitaisė šalia jos, pakasė katiną ir apkabino Ketę per pečius.

– Kodėl taip anksti atsikėlei? – paklausė jis. – Nesimiega?

– Nenorėjau pramiegoti aušros, – atsakė Ketė rodydama į palengva brėkštantį dangų.

Vilsonas pažvelgė aukštyn ir tyliai atsiduso.

– O taip. Suprantu, apie ką kalbi.

Ketė uždėjo ranką jam ant kojos ir mėgavosi jausdama, kaip gyvybingai kraujas pulsuoja venomis.

– Gyvendamas mieste pamiršti apie tokius dalykus kaip saulėtekis.

– Gyvendamas mieste pamiršti viską, – sutiko Vilsonas. – Pavyzdžiui, kaip džiaugtis gyvenimu nestatant žiurkių lenktynėse.

Ketė palinko prie jo, stengdamasi neatsiremti į kurią nors dar neužgijusią žaizdą.

– Žmogus prie visko pripranta.

– Žinoma, – tarė Vilsonas ir drauge su Kete pasinėrė į rytuose brėkštančios šviesos spektaklį.

Sėdėdamas Vilsonas žvilgtelėjo į moterį, kurią laikė apglėbęs. Atžarumas, neatskiriamas jos būdo bruožas, buvo dingęs. Pyktis, neatskiriama troškimo atkeršyti dalis, atsitraukė ir užleido vietą meilei. Atrodė, jau visa amžinybė praėjo nuo tada, kai jis pirmą sykį išvydo Ketę, persimetusią per petį ir nešančią iš degančio pastato sąmonę praradusį vyrą. Tada jis nežinojo, kad ji bėglių medžiotoja, o dabar žino. Ši moteris neįtikėtinai nuožmi. Su negailestingu ryžtingumu susekusi geriausios draugės žudiką, ji inkščiantį ir besispardantį parvilko jį į Dalasą, kad ten būtų teisiamas.

Ir tik Vilsonas žinojo, kaip svarbu jai buvo pareikalauti atpildo iš žmogaus, nužudžiusio jos tėvą, o jai perpjovusio gerklę ir palikusio laukti mirties. Po daugybės metų paieškų Nelė pagaliau jį rado, nusekė paskui per Meksikos dykumą iki Čihuahua ir užbaigė darbą, kurį buvo pradėjusi laikyti beviltišku.

Kai Tutuola mirė, Ketės neapykanta mirė kartu su juo. Ryšys, kuris Vilsonui kartais atrodydavo vienpusis, ėmė stiprėti. Tada jį pašovė. Pasak Ketės, jo širdis sustojo, vos jį išvežus iš operacinės. Vilsonas nedaug prisiminė iš tos dienos, tik tiek, kad išgirdo Ketę šaukiant, prašant nemirti, nepalikti jos. Ketei sunku buvo atsispirti.

Štai dabar jie čia. Abu, gavę antrą šansą gyventi, nenorėjo jo prarasti.

– Ką šiandien ketini veikti? – paklausė Vilsonas.

– Važiuosiu į Ostiną ir atliksiu keletą tavo motinos pavedimų. Ji sakė, kad eina į laidotuves su bažnytinėmis apeigomis ir turi padėti suruošti maistą šermenų pietums.

Vilsonas linktelėjo.

– Taip, tėtis sakė, kad senasis Henris Doteris mirė. Mano vaikystėje jis buvo vienas iš bažnyčios diakonų. Tėtis minėjo, kad jam buvo, regis, devyniasdešimt dveji.

– Sakyčiau, nugyveno gražų amželį, – ištarė Ketė.

– Nori, kad važiuočiau kartu? – paklausė Vilsonas.

– Ne, susitvarkysiu. Reikia nupirkti tik truputį maisto sekmadienio pietums.

– Sekmadienio pietūs. Mama jų laukia ne mažiau nei mes visi. Kad ir kas nutiktų per savaitę, ji atsigriebia per sekmadienio pietus, kai susirenka visi vaikai ir anūkai.

– Taip, prisimenu, – pasakė Ketė, jai iš atminties išplaukė anas kartas, kai Vilsonas atsivežė ją čia leisgyvę po to, kas nutiko Meksikoje. Pirma parsigabeno į Teksasą, o iš ten – į savo tėvų namus. Tik čia, Makėjų ūkyje, ji ėmė tikėti, kad ir be keršto yra dėl ko gyventi.

Katinas staigiai nušoko Ketei iš sterblės ir nubėgo į kiemą, kaip tik tuo metu prie jų prisidėjo Vilsono tėvas.

– Gerą rytą jums abiem, – pasisveikino Karteris. – Einu į tvartą šerti gyvulių. Dorotė jau ruošia pusryčius.

– Eisiu jai padėti, – pasakė Ketė ir patapšnojusi Vilsonui per koją įėjo į vidų.

– Nieko prieš, jei aš sekiosiu tau iš paskos? – pasiteiravo Vilsonas tėvo.

Tėvas nusišypsojo.

– Na, tikiuosi, man pavyks prisiderinti prie tavo tempo.

Vilsonas atsargiai atsistojo, truputį susiraukė, nes žaizdas dar skaudėjo, ir kartu su tėvu iš verandos išėjo į rytmečio gaivą.