Janelle Denison: Šiąnakt kai kam pasiseks

– Ką tik įžengė Eidanas, bet tu nežiūrėk. – Ilgas, kupinas pagarbaus susižavėjimo atodūsis.

Chloja Rais šyptelėjo bendradarbei Holei, stovinčiai priešais eilėje prie rytinės kavos. Draugės žvilgsnis buvo svajingas, kupinas ilgesio, kaip ir daugumos moterų, kurios pamatydavo Eidaną Lendrį, o ypač tų, kurios drauge su juo dirbo įmonėje Peris ir partneriai . Gražus, gundantis, žavingas vyras – šias mirtinas savybes bemat pastebėdavo kiekviena sveikus instinktus turinti moteris.

Ir Chloja. Nes tai jai užginta, vienintelė prabanga, kurią gali sau leisti – žvilgsniai. Jie su Eidanu dirbo toje pačioje reklamos agentūroje reklamos vadybininkais, vienas iš jų pasirašytos darbo sutarties punktų griežtai skelbė: Jokių romanų su bendradarbiais . Moteris suprato, kad tokios taisyklės reikia, ypač jų darbe, kur svarbiausia – kūrybiškumas, polėkis ir susitelkimas. Romanai trukdo susikaupti, negana to, dažniausiai jie nutrūksta, tada dirbti kartu tampa sunku ir nemalonu ar net visai neįmanoma.

Chloja pripažino, kad tokia įmonės politika yra ir palaima, ir prakeikimas. Palaima, nes sulaiko nuo tikros kvailystės – pasiduoti potraukiui, įsižiebusiam tarp jos ir Eidano, išdarinėti su juo visokias smagybes. Prakeikimas, nes neleidžia paragauti, ko gero, labiausiai svaiginančio sekso gyvenime. Lengvutis flirtas – tai viskas, kas leidžiama, bet kartais tikrai knieti peržengti ribą, skiriančią darbą ir malonumus su Eidanu.

Eilė pajudėjo į priekį, ir Chloja nerūpestingai dirstelėjo per petį. Susidūrė su mėlynų akių žvilgsniu, lyg Eidanas būtų laukęs jos atsigręžiant. Jo lūpų kampučiai kilstelėjo, išvydus tingią vyro šypseną ją užplūdo tokia energija, kokios nesuteikdavo jokia kofeino dozė. Atsakydama ji žaismingai pamojavo ir nusisuko į Holę.

– Šįryt aš moku už kavą, – priėjusi prie baristės pasakė Chloja. Dienos pradžia žadėjo būti gera.

Holė užsisakė kvapiosios arbatos su pienu, o Chloja – liesos vanilinės latės sau ir kapučino su vienu pakučiu cukraus Eidanui. Dvejus metus drauge dirbusi Peryje ir partneriuose ji jau šiek tiek nutuokė apie šio vyro silpnybes. Žinojo, kokią jis mėgsta rytinę kavą, be to, bendradarbiai po darbo dažnai susitikdavo Bosų bare pirmame dangoraižio, kuriame jie dirbo, aukšte, tad ji pastebėjo, kad mėgstamas Eidano alkoholinis gėrimas yra grynas škotiškas viskis Glenlivet .

Sumokėjusios Chloja su Hole pasiėmė gėrimus nuo prekystalio.

– Ačiū už arbatą, – padėkojo Holė. – Nesmagu tave palikti, bet iš pat ryto turiu pakloti ataskaitą Lelandui ant stalo. Žinai, kaip jis baubs, jeigu lygiai aštuntą valandą nelaikys jos putliomis savo rankelėmis.

Chloja šyptelėjo, išgirdusi, kaip taikliai Holė apibūdino savo profesinės veiklos stebėtoją.

– Keliauk. Pasikalbėsime vėliau.

Holė nuskubėjo prie liftų vestibiulyje, o Chloja, nešina dviem puodeliais, patraukė prie Eidano. Šis vis dar stovėjo eilėje ir žvelgė į ją, smalsiai kilstelėjęs tamsius antakius. Dailus kaip modelis, lyg iš marmuro iškaltais veido bruožais ir jausminga burna. Trumpai kirpti juodi it degutas plaukai ir svaiginančios safyro mėlynumo akys – nuo šio velniško derinio jai užimdavo kvapą, ypač kai visas tas grožis būdavo nukreiptas tiesiai į ją kaip dabar.

Chlojos akimis, Eidanas – tobulas vyras, ir tai per menkai pasakyta. Aukštas, lieknas, sudėtas kaip graikų dievai, o brangų kostiumą dėvėjo nepriekaištingai lengvai ir rafinuotai. Kai nusirengdavo švarką, paprastai – baigiantis darbo dienai, Chloja vėl gaudavo paganyti akis, nes jo mėgstami balti šiugždantys marškiniai pabrėždavo plačius pečius ir leisdavo spėti, kad po jais slypi sportiškas, dailių formų kūnas. O kai Eidanas pasiraitodavo rankoves ir atidengdavo tas stiprias rankas… ak, ji nebuvo iš tų mergelių, kurios alpsta, bet vyro rankos, rodančios galią ir jėgą, siaubingai jaudino.

O Eidanas Lendris turėjo dideles, stiprias rankas ir ilgus, gražius, lanksčius pirštus. Tokius, kurie, kaip Chloja įsivaizdavo, moteriai suteiktų visapusišką palaimą. Deja, tuo įsitikinti ji niekada negalės. Teks pasitenkinti fantazijomis.

Chloja padavė Eidanui putų kalnu papuoštą aukštą popierinį pieniškos kavos puodelį.

– Šįryt aš pasirūpinau tavimi. Kapučinas su paketėliu cukraus.

– Ačiū. – Eidanas dėkingai šyptelėjo ir su Chloja patraukė link liftų. – Regis, lieku skolingas tau gėrimą.

Chloja erzindama dirstelėjo į jį.

– Žinok, man taip patinka.

Eidano akys linksmai žybtelėjo.

– Kas? Kad aš tau skolingas?

Ji gurkštelėjo latės ir linktelėjo.

– Juk visada galima priminti skolą ir paprašyti paslaugos.

Vyras sukikeno, gilus, sodrus garsas pakuteno jos jusles tarytum intymi glamonė.

– Ak, tai tau patinka, kad aš įsiskolinęs?

– Taip, labai. – Chloja mėgavosi nerūpestingu flirtu. Tai suteikė energijos ir pakėlė nuotaiką. – Juk žinai, kaip sakoma. Laikyk draugus arti savęs, o varžovus darbe – dar arčiau.

Eidanas žaismingai šyptelėjo.

– Sakai, norėtum mane laikyti už trumpo pavadėlio?

– Kuo trumpesnis, tuo geriau. – Žinoma, jie juokavo, kaip ir visus šiuos dvejus metus. Bet Chlojos galvoje sukosi mintys apie Eidaną, nuogutėlį, tik su kniedėmis puoštu odiniu antkakliu, ir save, laikančią šį vyrą už tviskančios grandinės, kaip žaisliuką, paklūstantį visoms komandoms. Tikrai svaiginanti fantazija.

Jie priėjo prie liftų. Buvo jau beveik aštuonios, tad visi skubėjo į darbą. Dangoraižis Bostono biurų rajone turėjo keturiasdešimt du aukštus. Čia įkurta keli šimtai įmonių, kurių darbuotojai rytais ir per pertraukas užplūsdavo liftus. Chloja su Eidanu pernelyg neskubėjo, tad gurkšnojo kavą ir lėtai stūmėsi į priekį.

– Ar pasirengusi šiandien pateikti pristatymą Ekologiškam kačiukui ? – Eidanas priminė Chlojai pastarojo mėnesio darbą.

Prieš rytinius susitikimus su klientais Chloja šiek tiek jaudindavosi, ir šis rytas ne išimtis, juo labiau kad šįsyk ji eis viena – tai nutikdavo vis dažniau, nes Chloja įgijo savo klientų. Bet moteris neabejojo, kad sukūrė gerą reklamos kampaniją ir pateisins ar net pranoks kliento lūkesčius.

– Iki dviejų nakties rengiau pasiūlymą, ir jis man labai patinka, – prisipažino Chloja.

– Žinai, aš irgi dalyvausiu susitikime. – Eidanas gurkštelėjo kapučino ir šelmiškai šyptelėjo. – Žinoma, tik kaip moralinė parama.

– Žinoma , – juokaudama atsakė ji ir užvertė akis, nė akimirką nepatikėjusi žodžiais apie moralinę paramą . Ir jis tą žinojo.

Peryje ir partneriuose buvo priimta dalyvauti kitų darbuotojų pristatymuose – šitaip vieni iš kitų mokėsi ir turėjo galimybę sužinoti, kuo gyvena agentūra. Bet Eidanas, toks patyręs darbuotojas, greičiau jau norėjo išsiaiškinti, ką veikia jo varžovė. Dėl šios priežasties Chloja eidavo į Eidano pristatymus.

Ir vis dėlto, nors kai kurie darbuotojai lipo vieni kitiems per galvas, Chloja su Eidanu iki šito niekada nenusileido. Bendrai dirbdami jie pradėjo gerbti vienas kitą ir vienas kito darbą – galbūt todėl, kad pradėjo darbą vienoje rinkodaros komandoje ir kartu kūrė įvairius projektus. Jie išmoko pasitikėti vienas kito mintimis ir darbais, bet dabar, kai kiekvienas turėjo savo klientų, tarp jų prasidėjo tam tikros varžytuvės.

Abu galvojo apie kitą karjeros laiptelį firmoje. Pasklido gandas, kad po kelių mėnesių Peris kažką paaukštins į vyriausiojo vadybininko pareigas, ir tas turės vadovauti savo suburtai komandai. Tai būtų didelis šuolis, Chloja svajojo apie tokį paaukštinimą. Ji sunkiai dirbo, kad taptų pripažinta lydere įmonėje, ir manė esanti verta paaukštinimo.