Amy Andrews - Meilę dovanojęs pasiūlymas

Besileidžiančios saulės spinduliai žaidė karamelės spalvos plaukuose, susivėlusiuose į mazgą prie sprando, kirpčiukai kartkartėmis kliuvo už blakstienų, metančių šešėlius merginai ant skruostų. Akys priminė katę: ir gelsvai žalios rainelės, ir kaip jas nuleido tarsi pridengdama daugybę paslapčių.

Taip, Eiva Keli – labai patraukli moteris.

Tačiau Bleikas beveik dešimtmetį tarnavo šaliai, kur jį ujo tikri profesionalai, – daugiau to paties nesiklausys.

Jis pagriebė dokumentus ir susidėjo į kuprinę, vis jautė esąs stebimas. Kojos niežėjo kuo greičiau iš čia sprukti.

Jis jau beveik laisvas. Eiva tuojau išnyks iš jo gyvenimo. Ir taip bus geriau.

Bleikas pasiėmė kuprinę ir kiek nerangiai apėjo salą – galūnės sustingo. Atsistojo priešais merginą – būtų pasiekęs ją ranka. Ištiesė ranką ir vos šyptelėjo, kaip pasakytų Džoana.

– Išrašysime galutinę sąskaitą, – pasakė, kai mergina paėmė ir paspaudė jam ranką.

Eiva buvo tokio pat ūgio kaip jis – šešios pėdos, neįprasta, kad jo ir merginos akys susitinka viename lygyje. Tos akys trikdė, nes žiūrėjo pilnos kažko keisto – įžūlaus seksualinio susidomėjimo ir neryžtingo paslaptingumo. Įdomios. Gundančios…

Bleikas ištraukė ranką: į tai nesigilins .

– Gerai. Aš išvažiuoju. Nebūsiu čia mėnesį, jei turėsite pretenzijų, prašau kreiptis į Čarlį.

Eivos antakis šoktelėjo.

– Atostogos?

Bleikas linktelėjo. Pakilęs merginos antakis atkreipė vyro dėmesį į nuoširdžias akis. Ji atrodė nustebusi. Tik Bleikas nenumanė kodėl. Po trijų mėnesių jos priekabių ir keistenybių net šventajam reikėtų poilsio.

– Taip.

Girdėdama tokius vienskiemenius atsakymus Eiva atsiduso.

– Klausyk, atsiprašau, – tarė ji ir pakėlusi taurę vyno gerokai gurkštelėjo.

Staiga kažkas tarp jų šmėkštelėjo, ir mergina suprato, kad Bleiko imunitetas jai ne toks stiprus, kaip atrodė.

– Suprantu, kad su manimi nebuvo labai jau lengva, žinau , būnu tikra rakštis minkštoje vietoje. Nieko negaliu pakeisti. Esu valdinga. – Eiva gūžtelėjo. – Verslas, kuriame esu… tie žmonės iš manęs reikalauja tobulumo ir jį gauna, ir aš reikalauju to paties.

Ji patylėjo. Pati nežinojo, kodėl visa tai dėsto. Kodėl taip svarbu, kad jis suprastų: ji ne kokia aukštuomenės primadona. Jai dabar dvidešimt septyneri – nuo keturiolikos pasiekė šlovės viršūnę – ir niekuomet nesirūpino, kas ką galvoja.

Gal dėl Bleiko specialiai jai sukurto nuostabaus medinio stalviršio? Dėl jo tobulumo? Dėl to, kaip jis gludino tą stalviršį tol, kol daiktas tapo nepriekaištingas?

Gal vyras, kuris aiškiai vertina tobulumą, ją supras?

– Anksti… labai anksti išmokau lengvai nepasitikėti. Nepasitikėjimas išplito į visas mano gyvenimo sritis. Žinau, kad žmonės mane laiko bjauria, bet nieko tokio. Juk… iš tikrųjų aš ne tokia.

Bleikas nustebęs atsitraukė. Apstulbino įžvalgumas. Sunku suvokti, kad ji gyvena niekuo nepasitikėdama. Tikrame galvažudžių pasaulyje išgyvena – o jis dar manė, kad sunku buvo karo zonoje.

Armijoje, dislokacijos vietoje, svarbiausia – pasitikėjimas. Turi pasitikėti bičiuliais, laikytis su jais išvien – kitaip žūsi.

– Žinoma, – jis nusiteikė nesigailėti šios turtingos ir gabios merginos. Jei ji loš vargšelės turtuolės korta – tegul. Taip jo neapgaus. – Nesijaudink. Už tai mums ir mokama.

Eiva linktelėjo, suprato, kad tai, kas tarp jų pirma šmėkštelėjo, jau dingę taip ir nesuprasta. Savaime aišku, kad Bleikas padarytas iš tvirtesnės medžiagos, nei ji manė. Eivą tai žavėjo. Vyrą, kuris jai gali pasakyti ne, retai sutiksi.

– Dėkoju. Gerų atostogų.

Bleikas linktelėjo ir pasisuko eiti, o tada tai ir nutiko. Vos kilstelėjęs koją nuo grindų išgirdo šūvį. Paskui nugriaudėjo visa salvė, kulkos smigo į Eivos namo fasadą, iškūlė aukštus į gatvę atsiveriančius langus, pažiro stiklo šukės. Tik Bleikas to beveik nepastebėjo. Kaip ir persigandusio Eivos veido ir klyksmo.

Jis veikė.

Ne galvojo, o reagavo.

Suveikė karinės treniruotės.

Puolė prie Eivos, parvertė ją ant grindų, sunkiai krito ant marmuro plytelių. Sudužo jos taurė, išsitaškė vyno likučiai. Nesveikoji koja taip trenkėsi į grindis, kad jam net kvapą užgniaužė, o kita krito ant Eivos, vyras laikė ją pusiau apžergęs.

– Nuleisk galvą, tik nekelk galvos, – šaukė kišdamas merginos galvą kuo saugiau sau po pažastimi.

Širdis daužėsi lyg malūnsparnio sparnai, vyras užsimerkė, pasaulis tarsi laukė sprogimo.

Ką, po galais, ji šįkart užkniso?

Eivai prisiglaudus prie Bleiko viskas tarsi sulėtėjo. Pulsas mušė ausyse garsiau už Niagarą, kraujas gyslose sutirštėjo, oras plaučiuose tapo sunkus ir slėgė lyg tirštas Londono rūkas.

Šūviai vis netilo, ir mergina suprato negalinti kvėpuoti.

Ji negalėjo kvėpuoti.

Širdis šoktelėjo bandant įtraukti oro, gauti taip reikalingo deguonies. Ji kryptelėjo galvą nuo vyro krūtinės, kad pasiektų gaivumos, tačiau Bleikas laikė tvirtai, ir merginą apėmė panika. Šnervės degė, ji sugriebė jo marškinėlius, rankos smarkiai drebėjo, skrandis vartėsi ir nerimo.

Staiga stojo sunki tyla ir ji visai nustojo kvėpuoti, sulaikė kvapą, įtempė ausis. Sucypė padangos, suriaumojo ir nutilo variklis.

Nė vienas iš jų nepajudėjo.

Bleikas atsipeikėjo pirmas. Jis pagriebė savo koją, patikrino, ar galūnė atlaikė kritimą, ir tik tada nusirito nuo merginos.

– Tu sveika?

Ji sutrikusi sumirksėjo.

– Kas…

Bleikas bemat įvertino padėtį. Kairys skruostas įdrėkstas, ant jo lašelis sudžiūvusio kraujo, bet ne dėl to jo skrandis apsivertė. Ant Eivos palaidinės liejosi tamsiai raudona dėmė. Vyro širdis mušė dar smarkiau.

– O Dieve, tu sužeista? – paklausė pasilenkęs.

Jis nemąstė, tik sugriebė jos džemperio užtrauktuką ir atsegė. Reagavo, kaip buvo išmokytas. Kulkos pastatą išvarpė gana aukštai, tačiau prasiskverbė pro langus, tokiame metalo ir stiklo interjere galėjo nuo bet ko atšokti rikošetu.

– Ar tu sužeista? – vėl pasiteiravo atlapojęs drabužį.

Jis nematė nei raudono bikinio, nei kūno, dėl kurio pasaulio vyrai kraustėsi iš proto, tik braukė rankomis jai per krūtinę, šonkaulius, pilvą – mediciniškai įvertino, ieškojo žaizdos.

Eiva nepajėgė blaiviai mąstyti: gėlė galvą, skaudėjo ranką, ji virpėjo, širdis vis dar smarkiai plakė.

– Eiva! – sukriokė Bleikas.

Balsas prasiskverbė tiesiai į sąmonę.

– Turbūt ranka… manyčiau… – ji pakėlė ranką, iš gilios žaizdos delne sunkėsi ir lašėjo kraujas, klampi srovelė ant riešo ir dilbio jau džiūvo. – Turbūt… persipjoviau į taurę, kai ši sudužo.

Bleikas kiek lengviau atsiduso, kūną užliejo euforija – suveikė endorfinai. Ji nesužeista. Tačiau vyras buvo gerai treniruotas. Jis viena ranka pasiekė sužeistą delną, kita iš užpakalinės kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko 999.

Atsiliepusi operatorė paklausė, kokių paslaugų kam reikia, ir Bleikas paprašė policijos ir greitosios.

– Nejudėk, – paliepė Eivai ir nerangiai atsistojo įsikibęs į suolelį, pasiremdamas gerąja koja šiaip ne taip išsitiesė. Jautė tempimą ties klubu, kai traukė sužeistą koją, ir sukando dantis.

– Paieškosiu rankšluosčio.

Eiva nebūtų galėjusi pajudėti, net jei nuo to priklausytų gyvybė. Ji tik spoksojo į kraują, lėtai tekantį iš žaizdos, geliančia galva bandė suvokti, kas tik ką nutiko. Girdėjo sodrų Bleiko balsą, tokį ramų šioje sumaištyje, ir troško, kas jis vėl ją apkabintų.