Annie West - Pasiūlymas, pakeitęs viską

Samiros dėmesį patraukė tamsiaplaukiai mažyliai, žaidžiantys toliausiame prabangaus viešbučio laukiamojo kampe. Jie netriukšmavo ir nedūko: tuo rūpinosi pusamžė moteris. Du paprasti mažyliai, neseniai pradėję vaikščioti.

Samira negalėjo atitraukti akių. Stebėjo, kaip sekėsi vienam mažyliui: vaikutis bandė eiti, prisilaikydamas sofos mažais pirštukais įsitvėrė šilkinio apmušalo. Berniukas krykštė iš džiaugsmo ir šypsojosi iš paskos svirduliuojančiam broliukui.

Samira nurijo seiles. Vėl jautė tuštumą, atrodė, kad skausmo sūkurys užvaldė visą kūną.

Ji mėgino susitelkti į linksmą Selestės tarškėjimą apie naują restoraną. Aišku, jis neprilygo puikiems vaizdams, atsiveriantiems iš Eifelio bokšto, ar penkioms Michelin žvaigždutėms, tačiau tai buvo nauja vieta, kurioje galėjai pavalgyti ar šiaip pasidairyti.

Samiros skrandis maištavo vien užsiminus apie maistą.

O gal dėl kitos priežasties suskaudo pilvą.

Antrasis mažylis klestelėjo ant užpakaliuko, sumostagavo rankytėmis ir moteris – senelė, o gal auklė? – paėmė jį ant rankų. Samiros rankos įsitempė, o paskui tuščios nusviro, suglebo – ji neturėjo ko čiupti į glėbį.

Sumirkčiojusi nusigręžė.

Tuščia. Štai kokia jautėsi.

Niekada neturės savo vaikelio, kurį galėtų nešioti. Daktaras aiškiai pasakė.

Ketverius metus labai stengėsi atsigauti ir jai pavyko, tačiau niekas nesugebėjo ištrinti deginančio tuštumos jausmo.

– Labai džiaugiuosi, kad šįvakar gali dalyvauti labdaros aukcione, – Selestė palinko virš porcelianinių arbatos puodelių, o Samira vėl sužiuro į paryžietę. – Aukciono dalyviams patiks susitikimas su talentinga princese ne tik mados renginiuose. Tavo dovana aukcionui sulauks didelio susidomėjimo.

Samira nutaisė šypseną ir neketino gūžtis dėl to, kad kalba vėl sukosi apie karališką jos padėtį.

Būdama Džezyro sultono dukterimi ir dabartinio sultono seserimi puikiai žinojo, kad karališkas rangas laimės neužtikrina.

Jai suspaudė širdį, tačiau ir toliau žiūrėjo į draugę, nenorėdama stebėti, kas vyksta kitame prašmatnaus viešbučio gale.

Priminė sau, kad yra pragmatikė. Sėkmingam dizaino verslui pravertė aristokratiškas vardas: kūriniai buvo greitai išpirkti. Klientai, tarp kurių buvo pasakiškai turtingų žmonių, vertino darbą su žmogumi, suprantančiu jų pasaulį ir siūlančiu visišką išskirtinumą bei konfidencialumą. Samira turėjo daugiau, nei bet kuri kita moteris galėjo svajoti: nepriklausomybę, pasisekimą ir turtus.

Kažin, ar turėjo teisę norėti dar daugiau?

Tačiau kaulus geliantis skausmas nesilpo, nors ji dažnai primindavo sau apie sėkmę. Bet ko verta sėkmė, kai širdies gilumoje… tuštuma?

Samira prikando lūpą: nugalės šitą jausmą. Tikrai!

– Labai to laukiu, Seleste, – Samira vėl mintimis grįžo prie vakaro iškilmių. – Tu su savo komanda šauniai padirbėjai, jums pavyko viską suorganizuoti. Kaip vyks tas aukcionas? Ką turėčiau daryti?

Selestė pradėjo pasakoti apie aukcioną, apie ypatingų svečių sąrašą ir šįvakar atsiversiančias puikias verslo galimybes.

Nors ir verslininkė, Samira negalėjo džiugiai ir greitai atsakyti. Tikriausiai dėl to, kad gimusi karališkoje šeimoje bei privilegijuota, patekusi į europietišką aplinką, nesijautė sužavėta.

Ar tai viskas? Po ilgų darbo dienų pasipildavo nesibaigiantys renginiai, kuriuose susipindavo ir verslo reikalai, ir malonumas, ir filantropija, tačiau vienatvės ir tuštumos jausmas niekur nedingdavo.

Samira sumirkčiojo ir mintyse nusipurtė, nenorėjo pasiduoti sentimentaliems verkšlenimams, ilgai neišeinantiems iš galvos.

Selestei viską paaiškinus, Samira linktelėjo, atsilošė kėdėje ir po daugybės dienų pirmą kartą atsipalaidavo.

Štai kur šuo pakastas: buvo pavargusi. Nieko stebėtino, kad jautėsi išsiblaškiusi. Vakar dėl inauguracijos vakaro suknelės kalbėjosi su viena pirmųjų ponių Pietų Amerikoje, paskui stabtelėjo Niujorke pasimatyti su kita kliente ir tik prieš valandėlę atvyko į Paryžių.

Kai pailsės, pasijus geriau, guviau reaguos į naujus verslo iššūkius, o ypač į džiaugsmą kurti.

Dėmesį patraukė kažkoks judėjimas. Aukštas žmogus juodu kostiumu plačiais žingsniais skynėsi kelią pro tobulai sustatytas kėdes, ir sukėlė Samirai minčių apie siuvėją, kerpantį sodrų aksomą.

Buvo įsitikinusi, kad mintys juokingos, bet atsigręžusi į vyriškį, suprato, kad ši pastaba puikiai tiko. Nors vyras apsirengęs nepaprastai elegantiškai, kuo puikiausiai pasiūtu kostiumu, kažkoks nepaaiškinamas jausmas išdavė, kad jis ne iš šio prabangaus Paryžiaus viešbučio. Šis vyras iš gaivališkesnės aplinkos, kurioje krištolo sietynai ir žavūs niekučiai ant staliukų nereikalingi.

Visa galva aukštesnis už kitus ir labai plačiais pečiais, tokių Samira nebuvo regėjusi, vyras vis tiek judėjo grakščiai it atletas.

Samira sustingo iš jaudulio ir neatsigręžė į Selestę. Vienas putliaskruostis mažylis pastebėjo vyriškį ir pradėjo kabarotis per sofą.

Princesė išgirdo kimų juoką, kai vyriškis pasilenkė ir abiem rankomis pakėlė abu berniukus taip lengvai, kaip ji pakeltų dvi pagalvėles. Iškėlęs juos aukštyn privertė krykšti iš džiaugsmo, paskui priglaudęs ir vienam, ir kitam kažką sumurmėjo. Mažos rankytės įsikibo į vyro pečius bei plaukus, ir Samira vėl išgirdo kvatojimą, meilus garsas suvirpino net jos širdyje žiojinčią tuštumą.

Štai taip, be jokių fanfarų ir įspėjimo, princesės pasaulis susitraukė ir kūne liko tik tuščias vakuumas, o nuostabus šeimos paveikslas – kitame patalpos gale.

Nuo tų žmonių skirianti siena niekada neatrodė realesnė ar tvirtesnė.

Samira drebėjo iš skausmo, sukando dantis, o rankomis įsitvėrė kėdės ranktūrių.

Ji neturės šeimos, nebus ir vaikų. O jeigu ras mylimą žmogų… Samira šaižiai iškvėpė, suvokė, kad tokioms svajonėms nelemta išsipildyti.

– Samira. Kas ne taip?

– Viskas gerai. – Samira atsigręžė į Selestę ir akinamai nusišypsojo, nes buvo išmokusi taip elgtis tarp žmonių. Vogčiomis giliai įkvėpė pro nosį, į plaučius, kurie, rodės, susitraukė. – Atrodo, šis vakaras turėtų būti puikus. Jeigu pasiseks, pritrauksi ne vien tuos, kurie domisi lėšų rinkimu.

– Ačiū tau. – Kai Samira kilstelėjo antakį, Selestė šypsodamasi gūžtelėjo pečiais. – Ir kitiems aukotojams. – Ji nutilo, nužvelgė holą. – Jeigu kalbėtume apie velnius, tai vienas jau čia, – Selestė ištiesino nugarą, pasilygino trumpą sijoną ir nusibraukė šviesius plaukus nuo veido.

– Jeigu galėtume aukcione parduoti vieną naktį su juo, mums labai pasisektų. Pati pasiūlyčiau kainą ir niekas negalėtų sumokėti daugiau.

Nustebusi dėl tokio partnerės pasikeitimo Samira nusigręžė. Tačiau jau suprato, apie kurį vyrą kalbėjo Selestė. Tai tas patrauklus dviejų mažylių tėvas, kuris taip kasdieniškai jautėsi su dailiais drabužiais, kad net prisnūdęs jos kūnas nubudo.

Tačiau Samira nesitikėjo patirti tokį sukrėtimą, vos pažvelgusi dar kartą. Šįkart vyras atsisuko ir ji pamatė plačius antakius, griežtą skruostikaulio liniją ir tvirtus žandikaulius. Jis atrodė seksualiai ir grėsmingai vienu metu. Ilga, it geležtė tiesi nosis ir griežti veido bruožai spinduliavo įžūliu seksualumu.

Ir atrodė pažįstami.

Samira šaižiai įkvėpė, pažinusi vyrą iš praeities. Tą, kuris kadaise atrodė toks pat brangus kaip brolis Azimas.