Люси Монро - Vertingas kalėdinis pasiūlymas

Peršinčiomis akimis ir skaudama širdimi Odrė Miler sėdėjo krėsle šalia broliuko lovos ligoninėje ir meldėsi, kad jis atsibustų.

Tobis buvo komoje nuo tada, kai greitoji atvežė jį čia prieš tris dienas, ir visą tą laiką Odrė nuo jo nesitraukė. Neketino jo palikti. Neketino padaryti taip kaip jų tėvai ir du vyresnieji broliai.

Kaip galėjo šeimos nariai elgtis kaip svetimi? Blogiau nei svetimi. Visa Milerių giminė žiauriai atstūmė šį neįtikėtinai mielą ir nepaprastai protingą dvylikametį. Ir tik todėl, kad jis prisipažino tėvams esąs gėjus.

Dėl Dievo, juk jam tik dvylika. Koks skirtumas?

Kai Tobis nesutiko atsižadėti savo žodžių ir pareiškė, kad tai nėra laikinas paauglystės sutrikimas, tėvai išvarė sūnų.

Odrė negalėjo nė įsivaizduoti, ką turi jausti broliukas tokių metų tapęs vienišu benamiu. Tačiau Tobis žinojo.

Pasiėmęs tik kuklias santaupas, nešiojamąjį kompiuterį ir kuprinę su drabužiais, jis nukeliavo tris šimtus kilometrų į pietus nuo Bostono iki Niujorko.

Tobis nepaskambino ir nepaprašė leidimo. Tiesiog atkeliavo pas Odrę. Jis neabejojo, kad sesuo parems ir neapvils jo lūkesčių nusigręžus kitiems šeimos nariams.

Odrė nesitikėjo, kad reikalai gali pablogėti labiau, nei jos tėvams išvarius Tobį iš namų. Mergina vylėsi, kad laikui bėgant jie apsvarstys savo poelgį ir apsigalvoję leis Tobiui grįžti. Juk tėvai gyveno viename šiuolaikiškiausių šalies miestų.

Bet Kerolė ir Randalas Mileriai nebuvo šiuolaikiški. Kokie konservatyvūs ir riboti žmonės yra jos tėvai, Odrė suvokė tik tada, kai jie pateikė jai ultimatumą – išsaugoti gerus santykius su šeima arba likti su Tobiu. Tėvai leido suprasti, kad jei Odrė parems brolį, jie nutrauks piniginę paramą ir visus ryšius su ja.

Jų planas išgąsdinti jauniausius savo vaikus ir įskiepyti jiems savo griežtas pažiūras žlugo.

Odrė atsisakė paklusti tėvų reikalavimui, ir Tobis, sužinojęs, kiek jai tai kainavo, pamėgino nusižudyti. Jis persipjovė riešus šveicarišku peiliu, kurį dvyliktojo gimtadienio proga jam padovanojo tėvas.

Tai buvo ne pagalbos šauksmas. Tai buvo siaubingos kančios, kurią jis patyrė atstumtas tėvų, liudijimas. Tobis pabandė atimti sau gyvybę tada, kai butas, kurį Odrė dalijosi su kitomis trijomis Barnardo koledžo studentėmis, turėjo kelias valandas būti tuščias.

Jei Odrės draugė nebūtų pamiršusi rašinio, kurį turėjo atiduoti dėstytojui, ir grįžusi namo, jei nebūtų apžiūrėjusi dušinės, kai Tobis neatsakė į jos šauksmą, berniukas būtų miręs, o jo kraujas nutekėjęs senamadiškos porcelianinės vonios kanalizacijos vamzdžiais.

– Myliu tave, Tobi. Grįžk pas mane. Tu geras berniukas, – Odrė buvo pasiryžusi tai kartoti daugybę sykių. – Prašau, Tobi, grįžk. Myliu tave.

Tobio vokai suvirpėjo ir apsiblaususios rudos akys įsmigo į sesę.

– Odre?

– Taip, mielasis, aš čia.

– Aš… – jis atrodė sutrikęs.

Odrė pasilenkė ir pabučiavo broliuką į kaktą.

– Paklausyk manęs, Tobijau Danieli Mileri. Esi mano šeima. Esi man svarbiausias. Daugiau nebemėgink manęs palikti.

– Jei ne aš, gerai sutartum su mama ir tėčiu.

– Bet tu man svarbesnis, – patikino Odrė.

– Bet aš…

– Liaukis. Kalbu rimtai, Tobi. Esi mano brolis, myliu tave. Juk žinai, kaip skaudu, kad mama ir tėtis nemyli mūsų tik todėl, kad esame ne tokie, kokie jie nori, kad būtume.

Tobio lūpas iškreipė skausmas, akys patamsėjo.

– Taip.

– Padaugink tą jausmą iš milijono ir suprasi, kaip jausčiausi, jei netekčiau tavęs. Gerai?

Ir tada brolio akyse ji pamatė tai, ką norėtų išsaugoti amžiams. Vilties kibirkštėlę, spindinčią tuštumoje.

– Gerai.

Tai buvo pažadas. Tobis daugiau niekada nepraras vilties, kaip ir Odrė. Niekada.

– Nori, kad surasčiau tau žmoną? Turbūt juokauji?

Vinčenzas Andželas Tomasis laukė, kol asmeninė padėjėja užsičiaups ir liausis žiopčioti tarsi žuvis, ištraukta iš vandens. Jis niekada negirdėjo jos rėkiant ir net abejojo, ar ji moka pakelti balsą.

Vyresnė už jį penkiolika metų, šaltakraujiška ir pasitikinti savimi Glorija dirbo su juo jau daugiau nei dešimtmetį – nuo tada, kai jis ėmė vadovauti Tomasių komercinio banko Niujorko padaliniui.

Enzo dar niekada jos tokios nematė. Ir būtų buvęs labai dėkingas, jei ji būtų liovusis taip elgtis.

Kai suprato, kad Glorija nebeketina nieko pridurti, paaiškino:

– Turiu surasti mamą tiems vaikams.

Nors priklausė trečiajai siciliečių šeimos, kuri gyveno Amerikoje, kartai, ištarė žodį mama su ryškiu itališku akcentu.

Jo dukterėčiai Frankai tebuvo ketveri metai, sūnėnui Andželui – vos aštuoni mėnesiai. Jiems reikėjo tėvų, o ne abejingų globėjų. Jiems reikėjo motinos.

Moters, kuri išaugintų juos saugioje aplinkoje, nepanašioje į tą, kurioje augo jis ir jaunesnysis jo brolis. Taigi ta moteris turės tapti jo žmona, bet tai Enzo per daug nejaudino.

– Nesitikėk, kad tai padarysiu. Tai neįmanoma, – Glorijos povyza spinduliavo panieką, įprastai abejingame veide buvo matyti šokas. – Suprantu, kad į mano pareigas įeina labai daug kas, bet toks nurodymas viršija net mano kompetenciją.

– Patikėk, kalbu rimtai kaip niekad, ir nemanau, kad kas nors gali viršyti tavo kompetenciją.

– Kodėl tau nesuradus auklės? – paklausė Glorija visai nesužavėta komplimento. – Ar tai nebūtų geresnė išeitis iš šios nepalankios padėties?

– Nemanau, kad sūnėno ir dukterėčios globa vadintina nepalankia padėtimi, – šaltai tarė Enzo.

– Ne, ne. Žinoma, ne. Atsiprašau, kad taip pasakiau, – bet Glorijos apgailestavimas buvo nenuoširdus.

Tiesą sakant, ji vėl neteko žado.

– Prieš pusę metų ėmiausi globoti Franką ir Andželą ir jau atleidau keturias aukles. – Ir dabartinė jų auklė vargu ar užsibus. – Vaikams reikalinga mama. Moteris, kuriai vaikų gerovė rūpės labiau už viską. Moteris, kuri juos mylės.

Pats Enzo nežinojo, ką reiškia turėti tokius tėvus, bet nemažai laiko gyveno Sicilijoje pas giminaičius. Todėl žinojo, kas yra tikra šeima.

– Meilės nenusipirksite, pone. Tikrai ne.

– Manau, Glorija, tu apsirinki.

Enzo buvo vienas turtingiausių pasaulio vyrų. Tomasių banko prezidentas ir vadovas, išauginęs kompaniją nuo regioninės finansų įstaigos iki svarbios tarptautinės korporacijos.

– Pone Tomasi…

– Ji turi būti išsilavinusi, – Enzo nutraukė tolesnius padėjėjos svarstymus. – Turėti bent jau bakalauro diplomą, daktaro – nebūtinai.

Jam nereikėjo moters, siekiančios akademinių aukštumų. Tokiai mokslinė karjera rūpėtų labiau nei vaikai.

– Jokių daktarių? – tyliai paklausė Glorija.

– Jos sunkiai rastų laiko rūpintis vaikais. Frankai ketveri, bet Andželui dar nėra metukų – jis dar negreitai pradės lankyti mokyklą.

– Suprantu.

– Nereikia nė sakyti, kad kandidatė neturi turėti jokių teisminių nuobaudų. Norėčiau, kad ji dirbtų kokį nors padorų darbą. Nors, jei ją pasirinksiu, teks atsisakyti darbo, kad rūpintųsi vaikais.

– Žinoma, – Glorijos balse pasigirdo sarkazmas.

Prie šito Enzo buvo pripratęs.

– Kandidatės turi būti ne jaunesnės nei dvidešimt penkerių ir ne vyresnės nei trisdešimt penkerių. Juk kažkuri taps mano žmona.

– Tai kaip reikiant susiaurina kandidačių ratą.

Enzo nereagavo į padėjėjos pašaipą.