Kat Cantrell - Prie altoriaus – su buvusiuoju

Net pajūrio paukščiai gyvena linksmiau nei Kara Čandler-Haris.

Jai tenka dirbti šiame viešbutyje, užuot šėlus tarp krištolinių žydrų bangų su pusnuogiu aliejumi išsitepusiu partneriu. Kara bus vienintelė dizainerė, pristatysianti savo pasakų įkvėptą vestuvinių suknelių kolekciją dviem šimtams verslininkų vestuvių organizavimo verslo parodoje. Vestuvinių suknelių pristatymas buvo vienas iš svarbiausių renginių. Karos stilius , nors ir žengiantis pirmuosius žingsnelius verslo pasaulyje, gavo neįtikėtiną, vieną kartą gyvenime pasitaikančią galimybę.

Pasimaišiusi po kojomis vyriška siela Karą tik paskatintų blogus prisiminimus skandinti alkoholyje.

Kara nužvelgė priešais stovinčią moterį balta šilkine Arielės stiliaus vestuvine suknele ir pasuko ją taip, kad stovėtų veidu į priekį. Raukydamasi Kara priklaupė jau keturišimtąjį kartą ir prismeigė nėrinių apvadą prie undinėlės stiliaus sijono.

– Prisimink, kad jos aukštakulniai bus dvylikos centimetrų pakulne, o ne dešimties, – Karai priminė jos sesuo ir asistentė Mereditė, paduodama dar vieną smeigtuką. – Ir taip, dar kartą skambinau oro linijoms. Dingęs krepšys su bateliais bus čia iki ketvirtos valandos.

– Ačiū, brangute. Batelius turėsiu omenyje. Ar Pelenė pasiruošusi? – Kara pažvelgė į seserį.

Mereditė linktelėjo ir per petį persimetė ilgus į uodegą surištus plaukus.

– Nebent reikės tik truputį pataisyti liemenį. Juk puikiai pritaikiau sukneles manekenėms, kaip manai?

Ji net neabejojo. Mereditei puikiai tiko dizainerės asistentės pareigos. Kara nusišypsojo.

– Bijai, kad tave atleisiu už tai, kad suplėšei Auroros rankovę?

– Ne. Labiau bijau, kad sužinosi apie mano darbelius, apie kuriuos dar nenutuoki.

Įžūliai ir paslaptingai nusišypsojusi Mereditė ištiesė Karai paskutinį smeigtuką ir patylomis paniūniavo melodiją, kažką spausdindama telefone.

– Juk žinai, kad nekenčiu šitos dainos, – sumurmėjo Kara su smeigtuku burnoje.

– Todėl ir niūniuoju. Jei mažosios sesutės negali net paerzinti, tai kam jos dar reikalingos?

– Pavyzdžiui, tam, kad sukviestų visas merginas ten, kur reikia. Turime tik tris dienas iki parodos pradžios, o dar nė karto nepavaikščiojome podiumu. – Nuo tokio vėlavimo net gniaužė plaučius. Dieve brangus… Dingęs krepšys, suplėšytos suknelės ir kambarys su sugedusiu oro kondicionieriumi. Ir tai tik pirmoji diena Žaviajame paplūdimyje. – Kodėl leidausi įkalbama tokiai avantiūrai?

Kara net neįsivaizdavo, kaip jos vardas atsirado tokio renginio sąrašuose. Taip, saujelė Hjustono nuotakų su jos suknelėmis nužingsniavo iki altoriaus per tuos aštuoniolika mėnesių, kol ji sukasi šiame versle. Ir taip, visos jos atsirado blizgių aukštuomenės žurnalų puslapiuose. Taip, Hjustone visi buvo girdėję Čandlerių ir Harisų pavardes. Vis dėlto Žavusis paplūdimys nuo Hjustono tikrai toli.

– Nes tu žinai, kad aš nuostabi. Baik nervintis. Planus galima pakeisti.

– Sukneles galima pakeisti. Planai iškalti akmenyje. Ir pragare numatyta vieta tiems, kurie jaukia manuosius.

Mereditė mostelėjo dviem merginoms baltomis suknelėmis, kurios pasirodė prie paviljono įėjimo. Abi jos buvo basos, kaip ir visos kitos. Visi manekenių bateliai buvo tame krepšyje.

– Kur Džekė? – Kara žvilgtelėjo į tuščią įėjimą.

– Baigia išvemti skrandį, – atsakė viena iš merginų, suvirpėjusi iš pasišlykštėjimo. – Sakiau jai, kad negertų vandens.

Kara susiraukė.

– Viešbučio vanduo švarus.

– Tada Džekei dar kažkas, – tarė Mereditė ir patrynė Karai pečius. – Virusas. Praeis.

– Geriau jau praeitų. Ant podiumo ji turės būti po šešių dienų. – Virusas. Kuriuo lengvai gali užsikrėsti ir visos kitos. Kara nužvelgė Džekės kambariokę. – Kaip tu jautiesi, Hole?

Liekna blondinė Belos suknele iš prancūziškų nėrinių abejingai pažvelgė į Karą.

– Tai neužkrečiama. Džekė nėščia.

Dabar būtų pats laikas prisėsti. Kara šlumštelėjo ant storo brezento, dengiančio smėlį, o kitos merginos suspigo išgirdusios Holės žodžius.

Mereditė įsitaisė šalia Karos.

– Nežinojau. Apie Džekę. Būčiau…

– Tai ne pasaulio pabaiga. Moterys pastoja. Nėščios moterys dirba. Visą laiką.

Jos sesuo palūkėjo ir tarė:

– Aš apsivilksiu suknelę per peržiūrą.

Ačiū Dievui, Mereditė nepaklausė, ar Karai viskas gerai. Ji pakankamai prisiklausė tokių klausimų prieš dvejus metus po savo pačios nesėkmingai pasibaigusio nėštumo. Kurdama sukneles ji sugebėjo išsikapstyti iš tos nevilties ir daugiau nebenorėjo apie tai kalbėti.

– Tu negali jos vilkėti. Krūtinės apimtis per maža, ir tiek smarkiai aš jos nepadidinsiu. Ne čia. Ne per kelias valandas.

Bet rytietiško stiliaus Mulan suknelė tikrai nebus per maža Karai.

Nedidelių krūtų prakeiksmas.

Mereditė paveldėjo nuostabiuosius mamos raudonus plaukus, būdingus Čandlerių giminei, išraiškingą Čandlerių kūną ir elegantiškas Čandlerių manieras. Karą užvaldė Harisų kraujas, jos tėtis buvo gerai žinomas dėl savo proto ir verslumo, o ne dėl grožio. Nors tiek Kara, tiek jos tėvas baisūs nebuvo, Mis Teksasas titulo ji tikrai nebūtų laimėjusi, kaip kad mama ir Mereditė.

Kara pakilo ant kojų.

– Aš ją apsirengsiu.

Ji vilkėjo jas ir anksčiau. Nė viena pasiūta suknelė neišvengdavo Karos išbandymo. Pabaigusi pirminį modelį, ji apsivilkdavo suknelę ir prieš žmogaus ūgio veidrodį ištardavo: Taip . Jei nuo šių žodžių ištrykšdavo ašara, vadinasi, suknelė vykusi.

Tik bėda ta, kad Kara verkdavo nuolat, nes svajonę iš nėrinių ir šilko ilgam ir laimingam gyvenimui ji kurdavo kitoms moterims. Kara buvo tik talentinga siuvėja. Vieniša siuvėja.

Ji paliko Mereditę ir tauškančias manekenes paviljone ir nusvyrinėjo per smėlį iki betoninio takelio, vedančio į viešbučio teritorijos vidurį. Ties išorine siena stovėjo du vienodi penkiaaukščiai pastatai, o tarp jų tyvuliavo milžiniškas baseinas. Ore skambėjo plaktukų stuksenimas ir šūkčiojo darbininkai, turintys užbaigti darbus iki viešbučio atidarymo savaitės pabaigoje. Vestuvių organizavimo verslo paroda – tik vienas iš šventinių renginių.

Ji apėjo baseiną, penkias minutes palaukusi lifto pasidavė ir užlipo laiptais iki Džekės kambario trečiame aukšte, šalia savo apartamentų. Kara nusikamavusiai merginai iš mini šaldytuvo pagriebė sodos vandens, tuomet apsivilko suknelę, bet kaip numestą ant Džekės lovos. Kara prikando lūpą ir nepratarė nė žodžio. Rytinis pykinimas – erzinantis dalykas, o šiuo metu suknelė, kurią Kara kūrė ir siuvo daugybę valandų, Džekei rūpėjo mažiausiai.

Suknelė tiko. Dėl bėgiojimo, mažai angliavandenių turinčios dietos ir didžiulės valios jėgos atsispirti viskam, išskyrus Cabernet vyną, Karos svoris visiškai neaugo. Cabernet kalorijos neįskaičiuojamos.

Veidrodis viliojo, bet ji nė nežvilgtelėjo. Negalėjo. Atspindys tik parodytų tai, ką ji ir taip žinojo. Ji – amžina nuotaka, kuri niekada neištekės.

Kara grįžo į paviljoną basa, nes pėdos ir taip velniškai skaudėjo, o sugedęs liftas dar nebuvo pataisytas, nepaisant viešbučio valdytojos pažadų. Kara aukštakulnius avėjo visą dieną. Aukštakulniai jai buvo būtini kaip ir makiažas bei papuošalai. Čandler-Harisų šeimos moterys iš namų neišeidavo nepasigražinusios. Tačiau po daugybės problemų, su kuriomis šiandien susidūrė, ji tikrai nenorėjo laiptais ropštis avėdama aukštakulniais.