Kat Cantrell - Antras šansas

Saulei nusileidus tris ketvirčius, Finas pasuko sraigtasparnį link kranto. Jo pamaina artėjo į pabaigą ir jis, kaip visuomet, neatsispyrė pagundai nusileisti žemiau, leisti galingiems sraigto gūsiams suvirpinti mėlyną Viduržemio jūros paviršių.

Netoliese, išgąsdintas oro sūkurių, pakilo garnys ir gracingai nusklendė tolyn. Finas negalėjo nustoti žavėtis vaizdais iš piloto kabinos, juto, jog jam niekuomet nepabos saugoti nedidelės šalies, kurią vadino namais, krantus.

Vos sraigtasparniui nutūpus ant X ženklu pažymėtos aikštelės, Finas išjungė variklį ir nesulaukęs, kol Dofino sraigtas visiškai sustos, iššoko lauk. Staiga netoliese išvydo rimtai nusiteikusį tėvo vairuotoją ir iškart sumojo laukiantį neišvengiamą karališkąjį vizitą.

– Atvykai pakritikuoti mano nusileidimo, Džeimsai? – šyptelėjo Finas. Vargu – sraigtasparnių valdymo srityje jam neprilygo niekas.

– Prince Alenai. – Džeimsas gindamasis linktelėjo galva ir pasakė: – Jūsų tėvas nori su jumis pasikalbėti. Aš jus nuvešiu.

Finas pavartė akis, protestuodamas prieš tokį ceremoningą Džeimso toną, ir linktelėjo.

– Ar turiu laiko persirengti?

Finas ne pirmą kartą būtų stojęs priešais karalių su savo Delamero pakrantės patrulio uniforma, tačiau jis ją vilkėjo jau geras dešimt valandų ir kelnės vis dar buvo šlapios po trumpo kontakto su Viduržemio jūra, gelbstint savo jėgų neįvertinusį plaukiką.

Jis saugojo tėvo valdomos šalies žmones, o skraidydamas matydavo kvapą gniaužiančią panoramą: spindinčią jūrą, tolimoje boluojančius kalnus ir uolingas saleles. Princas mėgo savo darbą, tad nesibodėjo, jei retkarčiais tekdavo vilkėti sumirkusius drabužius.

Tačiau tik ne besiklausant karališkosios paskaitos.

Džeimsas mostelėjo automobilio link.

– Manau, būtų geriausia, jei vyktumėte tuoj pat.

Kvietimas nebuvo netikėtas – jį paskatino tam tikra nuotrauka, kurioje Finas gėrė Jägermeister trauktinę nuo žavingos blondinės pilvo, arba kaltinimai korupcija, mesti keliems jo bėgiojimo bičiuliams.

Vienas tinklaraštininkas kartą pajuokavo, jog tikrasis Fino titulas turėtų skambėti taip: Alenas Finėjas, Montanės skandalų dvaro princas. Karaliaus tai neprajuokino, tad jis pasistengė atremti nemalonią spaudos žinutę ir sutramdyti sūnų žinia apie artėjančias jo vestuves.

Tačiau nieko neįvyko. Galbūt, viskas pajudėtų pirmyn, jei karalius pats pasiūlytų nuotaką.

Finas stabtelėjo. Gal jo tėvas išties kažką surado? Jis vylėsi priešingai – kuo ilgiau pavyks atidėlioti santuoką, tuo geriau.

Bet jo gyvenimas priklausė jo tėvui, tad, kad ir kas nutiktų, jis su tuo susitaikys kaip visuomet.

Buvo tik vienas būdas sužinoti, ar netrukus turės visiems pranešti savo būsimos žmonos vardą.

Finas leidosi įsodinamas į tėvo svečių automobilį ir pabandė nusiraminti. Netrukus Delamero pakrantės sargybos administracinio pastato vaizdą ėmė keisti Fino gimtinės peizažai.

Atostogų sezonas akivaizdžiai prasidėjo: palei krantinę išsidėstę kioskeliai pardavinėjo viską nuo brangių kremų nuo saulės iki greitai tiesiog gatvėje nupaišytų karikatūrų, visur vaikštinėjo už rankų susikibusios poros, o po parką vežimėlius stumdė jaunos mamos.

Pasaulyje nebuvo gražesnės vietos, ir Finas kasdien dėkojo Dievui galėdamas ne tik čia gyventi, bet ir tarnauti jos žmonėms. Tai buvo jo pareiga, kurios ėmėsi su didžiausiu malonumu.

Netrukus automobilis įsuko pro didingus vartus į Fino vaikystės rūmų kiemą, iš kurių jis paskubėjo išsikraustyti vos mamai leidus. Vyras suprato, kad, likęs juose gyventi, tik trukdytų karaliui su karaliene, vėliau princui broliui Aleksandrui ir princesei jo žmonai Portijai.

Finas buvo taip toli eilėje į sostą, kad net nematė karūnos. Tai jo nė kiek nejaudino. Dažniausiai.

Po įspūdingas rūmų žemes zujo darbininkai, puoselėjantys įspūdingą keturių aukštų parką aplink centrinį fontaną su karaliaus Etjeno Pirmojo, prieš du šimtus metų atskyrusio Delamerą nuo Prancūzijos, statula.

Finą pasitiko dar vienas rimto veido tarnas ir palydėjo į karaliaus ne valstybės reikalų kabinetą. Tai reiškė jokių formalumų , be kurių princas galėjo kasdien apsieiti.

Finui įėjus, karalius pakėlė galvą nuo keturių šimtų metų senumo darbo stalo, buvusio Jungtinių Valstijų prezidento dovanos. Finas labiau vertino geriamas dovanas, ypač su kamščiu.

Šyptelėjęs tėvas atsistojo ir mostelėjo link brokatu trauktos sofos.

– Ačiū, kad atėjai. Ir atleisk už tokį skubų iškvietimą.

– Nieko tokio, šiandien neturėjau jokių planų. Kas nutiko?

Finas pasinaudojo tėvo kvietimu ir prisėdo ant sofos krašto.

Karalius Lorantas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į sūnų.

– Turime surasti tau žmoną.

Ir kaip aš atspėjau?

Finas pasimuistė, ieškodamas patogesnės pozos.

– Juk sakiau, kad būsiu patenkintas tavo pasirinkimu.

Melas – jis toleruotų tėvo pasirinkimą.

Puiku, jei Finas ir jo sužadėtinė susidraugautų, kaip jo tėvai, tačiau iš suplanuotų vedybų buvo galima tikėtis visko. Finas ir pats nenorėjo jokios meilės, ypač po to, kas nutiko jam vieną kartą nusprendus atsiduoti jausmams.

Prieš akis jam stojo Džuljetos veidas, įrėmintas šilkinių rudų plaukų. Šimtas blondinių su šimtu gėrimų nepadėtų ištrinti prisiminimų apie moterį, kuri jį išdavė ir viešai pažemino. Jis tai jau išbandė.

– Puiku, – tarė karalius. – Nusprendžiau pabandyti naują galimybę. Piršlės paslaugas.

– Ką?

– Su manimi susisiekė piršlė iš Amerikos ir pasiūlė išbandyti jos paslaugas. Jei rezultatas tau nepatiks, tai nieko nekainuos.

Finas užuodė kažką įtartino.

– Tikiu, kad pinigai mums – ne problema. Kodėl sutikai pabandyti?

Ar tai dar vienas bandymas prispausti jį po padu? Ar karalius sumokėjo piršlei, kad ši surastų lengvai kontroliuojamą nuotaką?

– Toji piršlė supažindino Stafordą Volkerį su jo žmona. Pasitikiu jo rekomendacija ir nebūčiau svarstęs jos pasiūlymo, jei ji nebūtų paminėjusi Volkerio vardo. – Tėvas atsiduso ir išvargusia ranka patrynė tarpuakį. – Sūnau, noriu, kad būtum laimingas. Man patiko, kaip piršlė apibūdino savo atrankos procesą. Tau reikia ypatingos poros, kuri atsvertų visą blogą spaudos srautą. Piršlė prižadėjo rasti tau tobulą moterį. Todėl ir sutikau.

Kaltė atpalaidavo įsitempusius Fino pečius.

– Atleisk, buvai man toks kantrus. Norėčiau…

Finas žiojosi sakyti, kaip norėtų suprasti, kas vertė jį nuolat ieškoti bėdos, tačiau atsakymą žinojo – jos akys buvo žolės žalumo, oda spindėte spindėjo, o netolerantiškumas buvo begalinis.

Galbūt tai piršlei pavyks surasti Džuljetos pakaitalą. Galbūt.

– Aš tą piršlę Elizą Arundel jau patikrinau, bet siūlau ir pačiam pasižvalgyti. Jei ši mintis tau ne prie širdies, nesutik, bet man iki šiol prastai sekėsi rasti tau tinkamą nuotaką, – pagaliau karalius pirmą kartą šyptelėjo. – Kandidačių tikrai netrūksta, tačiau niekas nesugeba tavęs sutramdyti.

Finas irgi nusišypsojo.

– Bent jau dėl vieno dalyko abu sutariame.

Finas buvo savo tėvo kopija – abu turėjo dideles širdis, abu buvo ryškios asmenybės bei pasižymėjo nenumaldomu pareigos jausmu. Jie mylėjo Delamerą ir visus jo žmones, kuriems tarnavo.

Tėvas savo meilę reiškė gracingai, tačiau Finas mėgo ją demonstruoti viešai, o fotografai – tai fiksuoti, bet tose nuotraukose niekuomet neatsispindėjo sudužusi širdis, vertusi princą ieškoti bet kokio vaisto skausmui numalšinti.