Margaret Meeker - 10 laimingų mamų įpročių

Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.

Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai visai ne prabanga. Šiame skyriuje norėčiau papasakoti apie kelias man žinomas nuostabias draugystes ir vieną ypatingą draugę, kuri iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Skyriaus gale paaiškinsiu, kokiais trimis būdais galite išsiugdyti šį įprotį – nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės, siekite pusiausvyros santykiuose su draugėmis ir branginkite drauges labiau už save.

Draugai mus pralinksmina

Draugai, kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.

Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).

Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.

Mus mylinčios draugės žino, kad motinystė – tai keitimasis ir nuolatinis derinimasis prie pokyčių. Privalome išmokti virtuo-ziškai prisitaikyti, nes to iš mūsų reikalauja gyvenimas. Į mūsų gyvenimą vaikai ateina ir išeina, kartais sugrįžta, o kartais – ne. Kartais susitaikome su pokyčiais, tačiau paprastai pokyčiai sutrikdo mūsų gyvenimą, todėl darome viską, kad susigrąžintume ankstesnius laikus. Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – nesugebėjimas priimti pokyčių sukelia skausmą, todėl šioje kovoje turime pasiduoti, o vienas iš geriausių būdų padėti su jais susitaikyti – pasitelkti juoką. Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.

Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.

Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.