Margaret Meeker - 10 laimingų mamų įpročių

Pradžia nebloga, bet tą patį galėtų pasakyti daugelis mamų. Todėl norėjau išgirsti daugiau.

– Susidaro įspūdis, kad jūs nenorite konkuruoti su kitais, atrodo, kad jums iš tiesų linksma leisti laiką su savo vaikais, ir nesakyčiau, kad jie būtų išlepinti. Jie visuomet pagarbiai, tačiau natūraliai, elgiasi ir su jumis, ir su manimi. Pasakykite, kaip jums tai pavyksta, kad apie tai galėtų sužinoti ir kitos mamos? (Iš tikrųjų norėjosi pasakyti „ir aš“.)

– Manau, kad esu panaši į savo mamą. Jai patiko būti mama. Mes su seserimis buvome svarbiausios jos gyvenime ir ji mielai leisdavo laiką su mumis. Niekada nesijutau verčiama būti kitokia negu esu ir visuomet žinojau, kad jai su mumis smagu. Dievinau savo mamą. Be galo džiaugiausi, kad ji taip rūpinosi manimi ir seserimis, ir tikriausiai iš jos išmokau suprasti, kad būti gera mama – nepaprastai džiugu. Kai susilaukiau savo vaikų, norėjau būti tokia kaip ji ir manau, kad man pavyko. Tai labai paprasta – tiesiog mėgaujuosi motinyste. Džeidei ir Tomui esu svarbiausias žmogus gyvenime ir man gera tą žinoti. – Ji nutilo, nebūdama tikra, ar išsamiai atsakė į mano klausimus.

– Ar kada nors jums kyla noras gyventi kitaip – turėti kitokį darbą, daugiau draugų, skirti laiko sau? – Atrodė, kad desperatiškai ieškau tinkamo klausimo, kad savo atsakymais ji galėtų numaldyti mano troškimą tiksliai išsiaiškinti, kaip ji sugeba būti laiminga.

– Ne. Esu gera mama, jaučiuosi reikalinga šiems dviem vaikiūkščiams. Manau, kad išties esu jiems nepakeičiama ir šis jausmas tikriausiai atėjo iš vaikystės, kai man nepakeičiama buvo mano mama (ir vis dar tebėra iki šiol). Šiuo metu man daugiau nieko nereikia. Žinau, kad jiems ūgtelėjus, galėsiu vėl visą dieną dirbti finansų srityje, tačiau šiuo metu tai, ką duodu šiems dviem beždžioniukams, man svarbiau už bet ką. Tiesiog toks mano požiūris.

Mintyse atgaivinusi pokalbį su Džuliana supratau, kas teikia jai tokį didžiulį pasitenkinimą ir kodėl jos gyvenime nėra įtampos. Ji suvokia, ko yra verta Džeidei ir Tomui. Ji tą supranta, jaučiasi nepakeičiama ir dėl to neatsiprašinėja. Ji netrukdo sau įsisąmoninti savo svarbos, o būtent to daugelis mamų ir negali padaryti. Nenorime prisipažinti, kad esame svarbios ir išskirtinės savo vaikams. Džuliana džiaugsmą pajuto sugebėjusi suprasti savo – mamos – svarbą ir dėl savo įsitikinimų niekam nesiteisina.

Geriau ją pažinusi, supratau, kas pirmiausia mane joje sužavėjo. Tikrąją savo vertę žinanti mama labiau pasitiki savimi. Ji nubrėžia ribas savo vaikams, vyrui ir sau pačiai, dėl to gyvenimas tampa lengvesnis. Ji mažiau nervinasi ir nejaučia ypatingo reikalo varžytis su kitomis moterimis, nes giliai viduje pati sau patinka. Be to, savo vertę žinančios mamos į pasaulį žvelgia plačiau, nes žino, kad jos visuomet liks mamomis, tačiau vieną dieną intensyvaus auklėjimo laikotarpis baigsis ir jos galės leisti nevaržomai atsiskleisti kitokiems savo gebėjimams. O kai visos šios mintys susitelkia vienoje vietoje, sutinkame tokias mamas kaip Džuliana.

Sveikas pasitikėjimas savimi apsaugo mus nuo blogų dalykų gyvenime. Užklupus sunkumams, tos iš mūsų, kurios patinka pačios sau, sugeba pripažinti, kad yra savo vaikų gyvenimo ašis. Esame jų stabilumo garantas ir saugumo uostas. Mes – mamos – esame nepakeičiamos, ir kuo greičiau įsisąmoninsime šią labai paprastą pamatinę tiesą, tuo būsime laimingesnės. Raginu kiek-vieną mamą gyventi taip, kaip Džuliana.

Elizą pirmą kartą sutikau kartu su kitais medikais nuvykusi į misiją Dominikos Respublikoje. Ji kelionėje lydėjo savo septyniasdešimt penkerių metų mamą Kerolę. Mes susipažinome besitvarkydamos kambaryje, kuris kitas dvi savaites turėjo tapti mūsų miegamuoju. Prisistačiau jai tiesdama tinklelį nuo uodų virš savo antro aukšto lovos. Buvau įsitempusi, nes mačiau kaip man kalbant ji purškė savo čiužinį neaiškios kilmės skysčiu nuo vabzdžių. „Gerai jai, – pagalvojau. – Skorpionai ir nuodingi vorai naktį brausis į mano lovą ir skanaus mano kūną.“ Žinoma, vos po minutėlės ji man pasiūlė pasinaudoti savo purškalu, ir mes pradėjome kalbėtis.

Ir aš, ir Eliza, kaip ir jos motina, buvome paskirtos į tą pačią gydytojų grupę. Senutėliu išklerusiu mokyklos autobusiuku, kurį, regis, laikė tik virvės ir lipni juosta, turėjome važinėti po atokias kalnų vietoves salos gilumoje ir dalyti vaistus ligoniams. Mudvi su Eliza greitai susidraugavome, nes skausmas suartina moteris. Gydydamos vaikus sutinusiais nuo kirmėlių pilvais, moteris, dėl badavimo kentusias didžiulius skrandžio skausmus, greitai pajutome, kad besidalijant kančia tampa lengvesnė.

Sužinojau, kad Eliza augina tris mažus vaikus – septynerių, devynerių ir dešimties metų. Šnektelėjome apie savo vaikus, vis prisimindamos, kaip jų pasiilgome. Man pasisekė bent tiek, kad su manimi į šią kelionę buvo atvykusi viena iš mano dukterų. Eliza iš karto pasakė, kad vos tik jos vaikai taps pakankamai dideli, juos pasiims su savimi vykdama į kitą tokią kelionę šioje saloje.

Pirmą kartą vos pamačius Elizą joje kažkas iš karto patraukė mano dėmesį – ji buvo rami, pasitikinti savimi ir maloni. Nekantravau sužinoti, kaip jai pavyksta tokia išlikti, todėl pradėjau ja labiau domėtis. Pagalvojau, kad, ko gero, atrodau keistai, nes ji buvo bent jau šešeriais septyneriais metais už mane jaunesnė.

– Kaip sugalvojote vykti į šią kelionę namie palikusi mažus vaikus? – paklausiau jos vieną vakarą mums vakarieniaujant. Ji atsakė nedvejodama:

– Visai paprasta. Viskas dėl mano mamos.

– Norite pasakyti, kad jūsų mama norėjo vykti į šią kelionę ir turėjote jai padėti? – abejojau, ar tai tiesa, pamačiusi, kad jos mama kur kas geriau nei Eliza ištveria svilinantį karštį ir ilgas darbo valandas.

– Na ką jūs. Juokaujate? Jei kalbėsime apie šį darbą, čia ji nepralenkiama. Atvykau dėl to, kad ji yra tokia, – tarė ji. Dabar mane kaip reikiant apėmė smalsumas. Laukiau, ką ji pasakys toliau.

– Kol buvau maža, mano mama čia vykdavo kas antrus metus. Mus palikdavo namuose su tėčiu ar aukle, tačiau sugrįžusi daug pasakodavo apie čia sutiktus žmones. Ir kalbėdavo ji su tokiu įkarščiu. Kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet visuomet mums papasakodavo apie viską, ką darydavo būdama čia.

– O kaip tai susiję su jūsų atvykimu? – paklausiau.

– Mano mama buvo nuostabi. Dalį dienos ji dirbdavo mūsų miestelio klinikoje, tačiau ir mane, ir mano seseris mokydavo atpažinti tikrąsias vertybes. Ji teigė, kad visa tai, ką ji daro, yra svarbu – ne vien jos darbas Dominikoje arba klinikoje. Ji tvirtino, kad svarbiausias jos uždavinys – būti gera mama, o kadangi norėjo tokia būti, manė privalanti mus išmokyti padėti gyventi kitiems. Ji mokė savo pavyzdžiu, ir aš pradėjau kitaip žiūrėti į jos keliones, suvokdama, kad tai yra būdas mokyti mus. Žinoma, ji vykdavo į šias keliones, nes jai patiko ten dirbti, tačiau ji taip pat žinojo, kad tai bus pavyzdys augantiems vaikams. Ji labai atsakingai vykdydavo visas mamos pareigas ir mes visuomet tą matėme.

Pamažu pradėjau geriau suprasti Elizą ir jos mamą. Kaip nuostabu buvo matyti jas abi kartu dirbančias ranka rankon, stebėti, kokį neišdildomą įspūdį Kerolės dukrai paliko mamos nuveiktas darbas. Elizai ji įskiepijo kai ką labai svarbaus, o Elizai papasakojus apie tai man, galėjau tuo pati įsitikinti.

Artėjant mūsų kelionės pabaigai, sukaupusi visą drąsą paklausiau Kerolės keleto svarbių dalykų. Žinojau, kad nebūsiu palaikyta tiesiog smalsaujančia žmogysta, ji tikriausiai pasakys tiksliai tą, ką aš ir norėjau iš jos išgirsti.