Alex Tresniowski - Nematoma gija

Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“

Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.

„Mano anūkas niekur nevažiuos.“

Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko močiutės Rozos globoje.

Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.

Baigę mėsainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu išėjome pasivaikščioti po Brodvėjų. Šįkart nenorėjau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jį paleisti.

„Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“

„Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“

Pagalvojau, kad kitų jis greičiausiai nė neturi.

„Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“

„Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“

Jis pradingo man iš akių, ištirpo vakaro tamsoje.

Tik šįkart jaučiau, jog dar susitiksime.

Lygiai po savaitės nuo susitikimo su Morisu vėl grįžau prie Penkiasdešimt šeštosios gatvės kampo. Mano laikrodis rodė 7:02. Buvau įsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iš tikrųjų dar mažai apie jį žinojau, galėjo atsirasti koks milijonas priežasčių jam neateiti. Pro šalį vakarienės ar kokteilių skubėjo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinčios aukštakulniais. Po septynių penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.

Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.

Jis pasistengė atrodyti kuo geriau.

Iki kavinės ėjome pėsčiomis. Anuomet Hard Rock kavinės buvo itin madingos. Ant sienų čia kabėjo gitaros, o mėsainiai buvo skaniausi visame mieste. Padavėja palydėjo mus iki staliuko. Pastebėjau, jog ji itin draugiška ir dėmesinga Morisui, tarsi būtų supratusi susiklosčiusią padėtį ir ne mažiau nei aš troškusi, kad jam šis vakaras būtų ypatingas. Ji padavė mums valgiaraščius ir Morisas įniko nagrinėti užkandžių ir pirmųjų patiekalų sąrašą.

Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“

„Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“

„Gerai, tada valgysiu kepsnį.“

Padavėja atnešė storą garuojantį jautienos kepsnį ir Morisas nužvelgė jį taip, tarsi niekada nebūtų matęs nieko panašaus. Paėmė įrankius. Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, kaip jais naudotis. Peilį laikė sugniaužęs delne tarsi durklą. Nieko nesakiau ir nedariau – nenorėjau sugadinti jam malonumo etiketo pamokomis. Jeigu būtų paprašęs pagalbos, būčiau padėjusi, bet dabar tiesiog leidau jam pačiam tvarkytis. Galų gale berniukui pavyko atplėšti gabalą mėsos. Manau, jam patiko, nes įsidėjęs jį į burną Morisas nusišypsojo – šįkart iki pat ausų.

Suvokiau, kaip man malonu matyti jį šypsantis.

Po vakarienės vėl grįžome prie to paties kampo.

„Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.

„Taip“, – atsakė jis.

„Tai susitinkame vėl čia septintą?“

„Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“

„Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“

Atsisveikinęs jis nubėgo. Galbūt namo. O gal kur nors kitur. Eidama į savo butą stengiausi negalvoti, kur jis gali būti.

Kitą pirmadienį mudu nuėjome į Brodvėjaus užkandinę Penkiasdešimt penktojoje gatvėje. Morisas kasdien pro ją praeidavo, bet niekada nebuvo užsukęs į vidų. Kartą ar du dirstelėjo per langus į vidų kaip ir į daugybę kitų kavinių, restoranų ir parduotuvių Manhatane. Tai buvo dar viena jam neprieinama vieta.

Kavinėje Morisas pavartė storą valgiaraštį ir galiausiai nusprendė valgysiąs kiaušinių.

„Kiaušinių? – nustebau. – Tokiu metu?“

Morisas sutriko. Jis nesuprato, apie ką čia kalbu. Berniukas nežinojo, kas yra pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Jis nežinojo, kad skirtingu dienos metu valgomi skirtingi produktai. Jam valgis nesisiejo su jokia tvarka.

Vaikas valgė viską, ką gaudavo, ir tada, kada gaudavo.

Morisas užsisakė kiaušinių, o padavėja paklausė: „Keptų ar plaktų?“

„Keptų“, – surizikavo Morisas. Prie kiaušinienės jis dar užsisakė apelsinų sulčių, bet kai padavėja jų atnešė, tik susiraukė ir net neparagavo.

„Ar ne tokių norėjai?“

„Jos sugedusios, panele Laura, – pasakė jis. – Čia kažkas plaukioja.“

Paaiškinau jam apie vaisių minkštimą ir jis atsargiai paragavo. O tada užsivertė stiklinę, keliais gurkšniais ištuštino ir paprašė dar.

Vėliau, kai grįžome į mūsų susitikimo vietą, paklausiau: „Kitą pirmadienį, Morisai? Septintą?“

„Taip, panele Laura. Ateisiu. Ir ačiū už vakarienę.“

Jau seniai norėjau padaryti jam staigmeną ir nusprendžiau to imtis kitą pirmadienį. Paklausiau, ar jam patinka sportas. Pasirodo, Morisas – Niujorko beisbolo komandos Mets gerbėjas ir visada žiūri jų rungtynes per televizorių.

„Ar kada nors ėjai stebėti rungtynių?“

„Tikro žaidimo? Niekada!“

Mano viršininkė turėjo prisipirkusi bilietų į komandos Mets rungtynes visam sezonui. Turiu du jaunesnius brolius ir puikiai žinau, koks svarbus ir įdomus gali būti beisbolas berniukui. Todėl ir parengiau tokią staigmeną: pirmą kartą nusivesiu Morisą pasižiūrėti beisbolo rungtynių į stadioną.

Mano jauniausiajam broliukui Frenkui šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio ir stebuklingesnio nei sena, jau nutrinta odinė beisbolo pirštinė, kurią jis saugo ir itin brangina. Neprisimenu, kokio ji gamintojo: Rawlings ar Wilson . Neveid-mainiausiu – nesuprantu, kodėl berniukus taip žavi beisbolas ir visi su juo susiję daiktai.

Tiesiog žinau, kad taip yra, ir tai puikiai patvirtina šešiamečio Frenko pavyzdys: dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jis dievino savo beisbolo lazdą, kepuraitę, o labiausiai – pirštinę.

Dabar, prabėgus daugeliui metų, suvokiu, jog Frenkui beisbolas buvo ne tik pomėgis, bet ir savotiškas prieglobstis. Jis reikalingas visiems, o mūsų šeimoje mes – aš, mano seserys Anetė ir Nensė, mano broliai Frenkas ir Stivas – užsimiršdavome skirtingai. Frenkas nuo tikrovės pasislėpdavo įsivaizduodamas, kad yra geriausias komandos žaidėjas ir pelno lemiamus taškus rungtynėse. Beisbolo pirštinė buvo jo talismanas, į kurį jis galėdavo įsikibti net juodžiausią gyvenimo akimirką.