Alex Tresniowski - Nematoma gija

Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.

Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.

Negana to, dėdė Senis buvo stambiausias šeimoje ir jam labiausiai sekėsi prekiauti kvaišalais. Kai devintojo dešimtmečio pradžioje Niujorke staiga išpopuliarėjo krekas, dėdė Senis irgi prisidėjo prie šios mados bangos: pirkdavo kokainą iš Dominikos prekeivių Šimtas keturiasdešimt penktojoje gatvėje, namuose gamindavo kreką ir perparduodavo jį Brukline. Kartais eidamas narkotikų dėdė pasiimdavo ir jaunėlį Morisą. Automatais ginkluoti vyrai apieškodavo Morisą, o paskui įremdavo jam į kaktą pistoletą ir laikydavo tol, kol jo dėdė atsiskaitydavo už narkotikus. Nors buvo vos dešimties, Morisas nebijojo į save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.

Jauniausias iš jų, vos ketveriais metais vyresnis už Morisą, buvo ne toks atšiaurus. Tikras gražuolis, merginų numylėtinis, ir Morisas jį pažinojo kaip dėdę Gražuolį, o kartais jį kas nors pavadindavo dėde Kazanova. Be to, jis buvo vienas iš protingesnių, nors protas jam nieko gero nedavė. Dėdei Gražuoliui nesisekė prekiauti narkotikais, jis dažnai atsidurdavo kalėjime. Ir šiandien jis sėdi federaliniame kalėjime, nuteistas dešimčiai metų už prekybą narkotikais.

Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.

„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“

„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.

Tada dėdė Eliksyras pastebėjo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todėl nuėjo rengtis ir ruoštis į darbą. Bet jam rišantis batus, kitas lėktuvas įsirėžė į antrąjį bokštą dvynį.

„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“

Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“

„Sėkmė čia niekuo dėta, – atsakė šis. – Aš žinojau, kad atskris lėktuvai. Vienas paukštelis bokšte man pačiulbėjo.“

„O tai tik patvirtina, – dar pridūrė patarimą, kaip dažnai mėgsta daryti dėdulės, – kad į darbą geriau neiti laiku.“

Metams bėgant dėdės tai pranykdavo, tai vėl sugrįždavo. Kartais nebūdavo nė vieno, kartais atsirasdavo vienas arba du, o kartais ir visi šeši. Morisui jie ir buvo šeima. Vienintelė šeima, kurią jis pažinojo.

Kartu su mama ir močiute, jie buvo žmonės, kuriems jis labiausiai rūpėjo šiame pasaulyje. Matuojant išorinio pasaulinio standartais, galėtų pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirūpino, bet šiame priešiškame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose būstuose, kuriuose pastogę rasdavo visokio plauko bepročiai ir smurtautojai, Moriso giminaičiai buvo vieninteliai jo užtarėjai. Jis puikiai žinojo, kieno pusę palaiko. Jis žinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislėpti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties žiauriausio.

Morisas matė, jog tie žmonės savotiškai jį myli. Ir žinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo močiute.

Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.

Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos dešimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepėdavo su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis. Vienas iš sąvadautojų, kurį čia visi vadino Žalčiu, priglaudė jį po savo sparnu.

„Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“

Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“

Morisas taip darbuodavosi kiekvieną naktį iki paryčių. Žaltys už kiekvieną kartą jam mokėdavo po dolerį, tad neretai berniukas per naktį užsidirbdavo ir šimtą dolerių.

Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.

O vėliau, patekėjus saulei, jis išleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandų valandas žaisdamas kompiuterinius žaidimus žaidimų automatų salone Taimso aikštėje.

Bet vieną rytą į jo namų duris kažkas pasibeldė. Buvo septinta valanda, Morisas ką tik sugrįžo iš savo naktinio darbo. Nusprendęs, kad atėjo kaimynas arba parsibeldė kuris nors dėdė, jis atidarė duris. Tačiau už durų stovėjo du kostiumuoti baltaodžiai vyrai. Vaikas užtrenkė ir greitai užrakino duris. Vyrai vėl ėmė baladotis.

„Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.

Morisas puolė prie lango. Norėjo išlipti, bet prisiminė, kad gyvena tryliktame aukšte. Beldimas nesiliovė. Greitosiomis sugalvojęs, kaip išsisukti, Morisas atidarė duris.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“

Morisas nieko neatsakė ir tylomis nuėjo su jais. Tačiau sulaukęs tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bėgti.

„Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.

Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.