Nancy Warren - Nepakeliamas karštis

Mintis praleisti naktį su draugais atrodė viliojanti. Pastaruoju metu ji per daug įtemptai dirbo. Tačiau buvo tikra, kad niekur neis. Ne šį vakarą.

– Atleisk. Turiu darbo.

– Per daug dirbi.

– Žinau. – Akimirką jai kilo pagunda papasakoti apie seife gulinčius smaragdus, tačiau Karlas buvo ne iš tų, kurie mokėjo saugoti paslaptis, o jai mažiausiai reikėjo, kad kas nugirstų jį pasakojant draugams apie didįjį Leksės užsakymą, kaip, ji buvo tikra, jis ir pasielgtų. Galbūt tada, kai jos seife kas dieną gulės milijono dolerių vertės dirbiniai, ji pasidarys nebe tokia jautri, tačiau šį vakarą Leksei atrodė pernelyg rizikinga leisti kokiam plėšikui nugirsti Karlo žodžius, ypač dėl to, kad jos studiją rasti buvo vieni juokai. Nors seifas turėjo būti neatrakinamas, Leksė neketino išbandyti jo patikimumo.

– Turiu skubų užsakymą. Žinai, kaip būna.

Karlas sukikeno.

– Neužjaučiu. Už skubų užsakymą pateiksi atitinkamą sąskaitą.

– Ir kaip galima nemėgti Niujorko, – pakartojo ji. Gal taupumas dabar ir madingas, bet tik ne tarp jos klientų.

– Jeigu visgi nuspręsi atitrūkti nuo darbo, rasi mus Emo.

– Sutarta.

Atidariusi šaldytuvą ir radusi jame tik pusę senos picos ir pusiau nugertą butelį vyno, kurio nė neprisiminė atkimšusi, Leksė kone persigalvojo.

Ir vieną, ir kitą šveitusi į šiukšlių dėžę telefonu užsisakė tailandietiško maisto, pagarsino muziką, išsitraukė eskizų knygelę ir ėmė varijuoti naujas smaragdų ir deimantų vėrinio idėjas.

Vidurnaktį ji išjungė šviesas, tačiau miegas neėmė. Miegoti neleido įkarštis. Leksė žinojo, kad ramybės neduoda noras imtis darbo. Ji mylėjo savo mūzą, tikrai, tačiau toji moteris vertė ją vergauti darbui. Idėjos Leksės galvoje švilpė greičiau nei automobiliai lenktynėse, kol galiausiai ji pasijuto visiškai susipainiojusi.

Porą valandų prasivarčiusi lovoje ir nepajėgusi nuraminti minčių, įjungė šviesą, metė žvilgsnį į ant žemės gulintį eskizų bloknotą ir suprato, kad privalo tuojau pat dar kartą pamatyti smaragdus. Jos naujausia idėja buvo drąsi, kone beprotiška, tačiau brangakmeniai buvo tokie neįtikėtinai puikūs, kad galėjo vyrauti ir kur kas drąsesniame kūrinyje nei tas, kuriame skleidė savo spindesį pusę tūkstančio metų.

Įėjimas į Aleksandros Dreik dizainą buvo akį veriančios mėlynos spalvos. Durys buvo nudažytos švytinčia, beveik neonine spalva, tačiau jų ryškumas tiko prie parduotuvės fasado ir keistai derėjo prie kaimyninių avangardinių batų dizainerių dirbtuvėlių, mažų vienetinių krautuvėlių, prekiaujančių itališkomis rankų darbo rankinėmis, bei nedidelių brangaus apatinio trikotažo parduotuvėlių.

Ta moteris visai pamišusi: net neturi tinkamos apsaugos sistemos, kita vertus, Čarlis abejojo, ar jai kada nors yra tekę parduotuvėje laikyti kažką vertingesnio už smaragdus, kurie, jo spėjimu, šiuo metu gulėjo seife.

Viskas buvo pernelyg paprasta.

Brumo gatvėje ramiau būti ir negalėjo. Jis net girdėjo savo minkštų žingsnių aidą. Vilkintį juodomis kelnėmis, megztiniu aukštu kaklu ir batais, jį bet kas būtų palaikęs žmogumi, grįžtančiu namo po spektaklio ar geros vakarienės restorane. Kovo mėnesio nakties oras buvo vėsus ir gaivus, tad pakilus vėjui galima lengvai ištirpti bet kurio namo prieangio šešėliuose. Ir atrakinti itin nesudėtingą Aleksandros Dreik dizaino spynos mechanizmą. Nuo tokių spynų jis paauglystėje pradėjo savo karjerą. Įveikti pagrindinį užraktą jam prireikė mažiau nei minutės. Skląstį atidarė per šiek tiek daugiau nei šešiasdešimt sekundžių.

Prasivėrus Aleksandros Dreik dizaino durims jis įsmuko į vidų apgailestaudamas, kad savininkė neįsirengusi bent jau elektroninės apsaugos sistemos, kuri sukeltų nors menkutį jaudulį.

Čarlis turėjo jaustis dėkingas, kad gali įeiti ir išeiti su Izabelės smaragdais per kelias minutes, tačiau jis buvo išdidus žmogus. Net jei jis – į atsargą išėjęs vagišius, vis dar buvo pats geriausias. Šiek tiek sunkumų tikrai nepakenktų: kitaip gresia susirgti pasitenkinimo savimi liga ir prarasti įgytus įgūdžius.

Tylus ir juodas kaip šešėlis jis greitai smuko pro tamsias vitrinas link durų, kurios skyrė parduotuvę nuo dirbtuvės. Radęs jas neužrakintas pasijuto nuoširdžiai įžeistas. Kaip gali vagišius išlikti profesionalus, kai jo aukos tokios nerūpestingos?

Apčiuopomis apėjęs stalą, prie kurio buvo matęs dirbančią Aleksandrą, Čarlis išsiviepė prisiminęs, kaip jos rankoms kuriant stebuklus sėdmenys rangėsi pagal muziką. Kai ji atsisuko ir atvirai pažvelgė tomis užburiančiomis akimis, jį apstulbino staiga užplūdusi geismo banga, kone išvertusi iš kojų. Tos akys turėtų priklausyti porcelianinei lėlei, o ne žvelgti į jį iš tvirtai sudėto kūno.

Jis sugrįš.

Jis leis jai atsigauti po įsilaužimo patirto sukrėtimo. Po poros savaičių nerūpestingai įžengs į Aleksandros parduotuvę, o istorija su Penelope jau bus virtusi praeitimi. Ir pakvies šią juvelyrinių dirbinių meistrę į pasimatymą.

Čarlis tyliai priklaupė prie seifo.

Bent jau seifas pasirodė esąs tinkamas priešininkas.

Pirmą kartą nuo to laiko, kai stovėjo naktyje ir ieškojo apgailėtino pateisinimo nieko vertai spynai, pagaliau pajuto poreikį pasitelkti ypatinguosius įgūdžius.

Seifas buvo senesnio vokiško modelio, o tokius jis vertino. Tai buvo tvirtas, sunkus daiktas storomis sienelėmis, atsparus ugniai, sprogimams ir klastotėms.

Bet neatsparus Čarliui.

Nei vienas dar nesugebėjo jo pergudrauti.

Pamiklinęs pirštus, kad šie taptų lankstesni, jis pritūpė, paniro į palaimingą būseną, kuždančią, jog jis daro tai, kam yra sukurtas, ir ėmėsi darbo.

Vienas iš privalumų, kuriuos teikė su darbo erdve sujungtas gyvenamasis būstas, buvo trumpas kelias į darbą. Nereikėdavo net deramai apsirengti. Užsitempusi džinsines kelnes, apsivilkusi medvilninį sportinį nertinį, Leksė užsimovė violetine ir rožine spalvomis dryžuotas kojines-šlepetes ir nusileido į apačią.

Ji žinojo, kad jaudulys ir įsiaudrinusi vaizduotė neleis jai užmigti. Jau buvo pripratusi gyventi su šia keistenybe. Jos kūrybiškumas suteikdavo dirbiniams gaivumo ir aštrumo, o kartais nustebindavo net ją pačią. Na ir kas, kad prarado ramų nakties miegą. Išgyvens.

Leksė dievino savo studiją naktį. Tyla tuo paros metu atrodė apčiuopiama. Nors gatvės ūžesys niekada nenutildavo, o sirenos nuolat perskrosdavo nakties ramybę, vidurnaktį nebūdavo nei klientų, nei judėjimo, nei prekybos.

Ji galėdavo imtis projekto būdama tikra, kad niekas nesutrukdys.

Jos būstą ir studiją skyrė tik durys. Prie jų prisiartinusi Leksė stabtelėjo – jai pasirodė, jog kažką išgirdo.

Kas tai?

Vos girdimas garsas, gal net visiškai nieko, bet ji negalėjo nusikratyti nuojautos, kad už durų kažkas yra.

Tikriausiai nieko. Tik seno namo girgždesys, koks nors gyvis, apie kurį ji mieliau būtų negalvojusi, šmirinėjantis viduje; tačiau Leksė augo policininko šeimoje, be to, buvo mačiusi pernelyg daug siaubo filmų, kad dabar drąsiai ir be baimės atidarytų duris, už kurių buvo girdėti gero nelemiantys garsai.

Tad ji tyliai grįžo laiptais į viršų, stvėrė iš komodos stalčiaus revolverį ir atjungusi nuo įkroviklio pasiėmė mobilųjį telefoną.

Tada giliai įkvėpė ir vėl nusileido žemyn. Tyliai.

Priėjusi prie durų sustojo ir įsiklausė. Ar tai girgžtelėjimas? Spragtelėjimas?

Leksė atvėrė duris ir įjungė šviesą.

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.