Sophia James - Pažadinta aistra

Jis būtų paisęs jos noro. Garbingumas kartais nematomas plika akimi, pamanė Eleonora, išvydusi mąslų tamsių akių žvilgsnį, kol galvojo, ką atsakyti.

Derėtų atsitraukti, papurtyti galvą ir viską užbaigti, bet ji nejudėjo, tik jautė, kaip brinksta speneliai, kūnu nuvilnija šilta banga ir kyla geismas.

Kaviljono grafas! Senelis sakė, kad jis geras, patikimas žmogus, susijęs su Karisbruko hercogu…

Koks dabar skirtumas, kiek kartų ji nusidės, kai kūnas taip jo šaukiasi, o žala jau padaryta? Dar neįvardyto nežabojamo jausmo jėga privertė ją atsisukti į Kristą!

Eleonora nekrūptelėjo, kai jis nutraukė antklodę, jos krūtys atsidengė, o šaltis tik stiprino artumos troškimą, svaigino ir kvietė nesipriešinti.

Aksominė raudonojo vyno spalvos lovatiesė buvo siuvinėta prabangiais aukso siūlais. Kai Kristas paglostė jai kaklą, Eleonora įsitempė, pėdomis įsirėmė į lovos kraštą ir pajuto lovatiesės puošmenas. Lovą dengė baldakimas iš plonyčio audinio, parišto kaspinu, medžiagą laikantis žiedas buvo puoštas sidabru, kad ji dar labiau švytėtų. Prie lubų buvo pritvirtintas veidrodis, jame pro muslino uždangą galėjai matyti jųdviejų judesius ir blyškų ypač geidulingų jos krūtų siluetą.

Žiūrėdama į šalia gulinčio vyro tamsiomis magiškomis akimis atspindį, Eleonora suprato, kad vargu ar sugebės jam atsispirti. Ilgi šviesūs jo plaukai siekė žemiau pečių, tad ji ištiesė ranką norėdama paliesti.

Jis nusišypsojo žiūrėdamas toli gražu ne droviu žvilgsniu, o Eleonora pajuto, kaip bundančio Paryžiaus garsai pritaria kylančiai jos aistrai.

– Kiek tau metų?

– Aštuoniolika.

Jis pasuko jos koją į šviesą.

– Kas atsitiko?

Šlaunies nudegimai ėmė perštėti jam palietus.

– Nenorėjau nusirengti.

– Keista, kekšės retai būna drovios.

– Buvo šalta.

Šį kartą jis nusijuokė nuoširdžiai ir nesitvardydamas. Tada ištiesė ranką link spintelės šalia lovos, ištraukė indelį su tepalu, atsargiai patepė žaizdą ir numaldė skausmą. Baigęs tepti nesitraukė ir glostė jai kojas.

– Ir kiek tau sumokėjo? – labai švelniai paklausė.

Ji tylėjo, nes nežinojo, kiek moteriai mokama už naktį.

– Gausi trigubai.

– O jei nesutiksiu?

– Sutiksi.

Eleonora krūptelėjo, kai netikėtai tylą perskrodė riksmas apačioje.

– Linksmybės užtruks dar keletą valandų, – pasakė jis, atitraukęs ranką nuo Eleonoros. – Bero pakalikai niekada nenurimsta. Tad rinkis, ma petite .

Ji suėmė dailią, aristokratišką jo ranką ir palietė kruopščiai nukirptus švarius nagus.

– Tada aš jūsų paslaugoms, monseigneur . – Eleonora girdėjo kitas moteris Žirodono rūmų apačioje taip atsakant. Kekšės vaidmuo garantuoja saugumą, todėl ji liežuvio galiuku lėtai apsilaižė lūpas, kaip matė darant tas kitas apačioje, ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

Jo akys atrodė tūkstantį kartų senesnės nei veidas, rainelėse maišėsi šokolado ir rudo gintaro spalvos. Grėsmė, atsargumas, geležinė kontrolė ir neįvardijamas pavojus palaužė vėjavaikišką nerūpestingą jaunystę. Bet ji nepabūgo jo žvilgsnio, rankų ir žodžių, nes jis pasmerkė tą, kuris ją pažemino.

– Gal galiu prašyti ne pinigų, bet vieno pažado?

Jis sukluso ir sustingo.

– Pažado, kad dienai išaušus išvešite mane iš čia savo karieta ir leisite man vykti, kur noriu, nieko neklausinėdamas.

Eleonora lengviau atsikvėpė, jam pritariamai linktelėjus.

– Jums, mademoiselle , nepatinka tik Paryžius, ar jūs, tikiuosi, pagaliau ėmėte suvokti, į kokį didelį pavojų iš tiesų patekote?

Eleonora tik šyptelėjo, kai jis truputį patraukė antklodę, nuo aksomo pakilo kelios iškritusios plunksnelės, viena jų šokdama nusileido jai ant pilvo, švelnus baltumas ryto brėkšmoje dar labiau traukė akį. Kristas palinko prie plunksnelės ir nupūtė ją šalin, Eleonoros odą paglostė šiluma ir jai vos neužėmė kvapo. Ji atlošė galvą ant pagalvės, į kūną ėmė skverbtis aistra, širdis ėmė plakti vis smarkiau, ir Eleonorai atrodė, kad kitus garsus užgožia jos dūžiai, kūną pamažu užvaldė geismas.

Jis nusijuokė:

– Tikriausiai, ma petite , padarysiu tau meškos paslaugą leisdamas bėgti iš Paryžiaus – ši profesija, regis, tau įaugusi į kraują. – Kristas neskubėjo ir laukė, kol Eleonora nurims, tada visai ją nudengė.

Reikėjo jai atsispirti, manė Kristas, bet jos leidimas elgtis kaip panorėjus paveikė tarsi galingas afrodiziakas.

Tada aš jūsų paslaugoms, pone.

O, dangau, jam tik dvidešimt treji ir jis ne šventasis, tad net jei nelabasis sumanė jį amžiams supančioti šitokia nuodėme, neketina trauktis. Juk mergina jau prarado nekaltybę. Virpanti ištiesta jos ranka, kai reikalavo pažado ją paleisti, tik dar labiau vertė jį nekantrauti, o tiesus žvilgsnis visai pribaigė Kristą. Jaudulys pasiekė viršūnę, jo vyriškumas pūpsojo atsikišęs, Kristui toks nekantravimas pasirodė dar nepažįstamas ir netikėtas.

Jis troško nuslėpti jaudulį, neparodyti, kokią galią jam turi ši mergina, bet negalėjo ir nenorėjo, o laikrodžiui išmušus septynias suprato, kad laikas bėga ir jam tuoj teks išpildyti duotą pažadą.

– Koks tavo vardas?

Staiga jis panoro žinoti teisybę. Gana melo ir įsipareigojimų darbui.

– Žana.

Eleonora taip tyliai sušnabždėjo, kad jam reikėjo įtempti klausą. Žana?

Jis liežuviu išvedžiojo vardą jai ant pilvo, tada švelniai atkartojo pirštu. Eleonoros rankų plaukeliai, tamsesni už šviesias garbanas, dabar pasišiaušė. Speneliai pabrinko, kai jis juos glamonėjo, išryškėjo melsvos pulsuojančios kraujagyslės ant kaklo ir dar nuo vasaros užsilikusios strazdanėlės ant krūtinės.

Mergina, priartėjusi prie moterystės, atrodo tokia švelni, lengvai pažeidžiama ir trapi. Kristo ranka nuslydo žemyn ir palietė sudrėkusią, glotnią, įsitempusią ir karštą odą. Tada jis paglostė švelnias šlaunis, apvalainus klubus, moterišką siluetą, kad ji žinotų, jog tiria jos kūną, nes yra labai graži. Ne šiaip kekšė. Ne tik naktinė linksmintoja, kuriai sumokama. Tai buvo ne kas nors daugiau, tik geismas.

Eleonora pravėrė lūpas, jos kvėpavimas dažnėjo, kol jis kilo aukštyn nugara ir atitraukė ranką, kad ji dar luktelėtų, netenkintų slapto troškimo. Bet Kristas suprato, ko ji nori. Matė, kaip reaguoja į jo prisilietimus, ir jautė karštą jos kūną. Lūpos buvo drėgnos, o ant kaktos matėsi prakaito lašeliai, lengvai nuslydo plaukų sruoga. Taip pat Kristas žinojo, ką reiškia tas karštis tarp šlaunų, kai palenkė prie jų veidą.

Šį kartą ji nesulaikė riksmo, visa suvirpėjo, Kristui prisilietus paragauti saldaus moteriškumo vyno, tada panardino pirštus jam į plaukus, įsikibo lyg inkaras jūros dugno, traukė artyn lyg žvakės liepsna muselę.

Kiek ugnies slepia jaunystė, moteriškumas ir aistra. Ilgi susilaikymo mėnesiai ir metų metai saugojimosi. Kristas tegalėjo mėginti prisiminti, kaip jautėsi būdamas visiškai laisvas. Dabar jis gėrė lyg žmogus, ką tik atėjęs iš dykumos, ir nenorėjo dalytis nė vienu lašu vandens.

Jos oda. Jos kvapas. Jos pirštai jo plaukuose, laikantys ir nepaleidžiantys.

– Žana, – pasakė Kristas ir atsitraukė susigriebęs, kad ištarė jos vardą, bet kai ji nė trupučio nesureagavo, suprato, kad net ir tai buvo melas.

Tačiau jis nieko nepaisė. Dabar jie abu čia drauge, o kraujo pėdsakai ant paklodės tikrai nemeluoja.

Kristas suėmė delnu putlią krūtį ir kilstelėjo. Suėmęs smiliumi ir nykščiu, mėgavosi tobulu grožiu. Ji jau moteris. Jos krūtinė kilnojosi vis aukščiau ir aukščiau.