Sophia James - Pažadinta aistra

Po paraliais. Jei Kristas bandytų įsivaizduoti, kokia moteris galėtų pažadinti jam geismą, tikrai pagalvotų apie tokią, kuri dabar guli lovoje.

Reikėtų pasitraukti, išeiti ir liepti ją išnešti, bet Kristas neįstengė. Jos oda kvietė artyn, Kristo akys slydo dailiomis šlaunimis ir velniškai gražiomis ilgomis kojomis.

Sukaustytas vis stiprėjančio geismo, jis vienu pirštu atidengė visą kūną ir nusišypsojo pamatęs, kaip ji deda galvą ant jo pagalvės. Patyrusi kurtizanė, nusprendė Kristas, kai merginos raumenys įsitempė, labiau nei turėtų kekšės, ir kvėpavimas tapo trūksmingas. Stebėdamasis savimi, jis atsargiai ėmė glostyti merginą, norėjo, kad ir ji pajustų tokį pat malonumą, kaip jis, o jųdviejų mylėjimasis truktų ilgiau ir būtų dar svaigesnis už tą, kurį planavo Bero. Kristas užmerkė akis, kad nematytų visų kurtizanių naudojamos kosmetikos priemonių, dirbtinių plaukų peruko, tada lengvai įsivaizdavo kitokius dalykus – tikrus, tinkamus ir gerus, tokius, kuriais kažkada gebėjo mėgautis, kol jo nepakeitė padarytos nuodėmės.

Kristas papurtė galvą ir nustūmė prisiminimus šalin, jis vėl grįžo į Paryžiuje praleistus metus, ėmė geismingai ir ritmingai ją glamonėti, kviesdamas atsakyti į švelnumą, jo iškvepiamas oras vėsino kaistantį ir stangrėjantį merginos kūną, ir jis kilstelėjo jos klubus.

Eleonora jautė, kad kūną užvaldo dar nepažinotas, bauginantis, aštrus, geidulingas pojūtis. Ji nebegalėjo gulėti lyg akmuo ir įsitempusi, kai kiekviena kūno dalelytė šaukė apie stiprų geismą.

Tai nuodėmė. Didelė nuodėmė, bet stipresnė jėga ją jau buvo užvaldžiusi.

Pirmyn. Eleonora troško, kad jis tęstų glamones, ir nepajėgė sulaikyti besiveržiančios dejonės ar numaldyti jaudulio, kurį kelia švelnūs šilti glostantys jo pirštai. Maestro. Jis priverčia instrumentą prabilti. Nuveja kaustančią baimę ir sukelia palaimingą, gydantį laukimą. Štai ir viskas. Tarp jų neliko jokio atstumo. Jėga ir švelnumas. Atsidavimas.

– Ššš… – jis dar bandė ją tramdyti, bet ji nenorėjo nurimti – troško tik jo rankų glamonių ir palaimos.

Tęsk .

Nesitrauk .

Eleonora užsimerkė ir susitelkė į vienintelį jausmą, nuvijusį šalin visas mintis, ji tenorėjo toliau justi stiprią jėgą, ritmingą siūbavimą ir įgudusias jo rankas, kurios privertė pamiršti savo garbę dėl paties gyvastingiausio dalyko.

Kristas jautė, kad ji artėja prie viršūnės, jautė, kaip standėja jos raumenys, artinasi ekstazė ir giliausias atokvėpis. Užtarnautas ir teikiantis pasisotinimą!

Dabar ji jo kekšė. Po galais, Bero tikrai nuspėjo, ko norėčiau , – manė sau Kristas, sagstydamasis kelnes ir rengdamasis imtis Eleonoros. Ji visa drėgna, o tai moteriškas ženklas, rodantis didelį apetitą, kurį reikia tuojau pat numalšinti. Kristas užgulė Eleonoros šlaunis ir prigludo stangriu vyriškumu prie intymiausių jos kūno vietų.

Jam net širdis apsalo nuo jaučiamos šilumos, bet stabtelėjo atsirėmęs į kliūtį, kurios nesitikėjo ten esant.

Nekalta?

Ši mintis nešė pirmyn lyg viesulas, ir jis troško visas pasinerti į svaiginamą sūkurį. Kristas jau nebūtų pajėgęs sustoti, net jei ir būtų norėjęs, o jo sėkla, kurią anksčiau kruopščiau sulaikydavo ir neatiduodavo moterims, šį kartą plūstelėjo į vidų ir joks sveikas protas negalėjo nuo to apsaugoti.

Nelytėta kekšė. Kažkoks triukas. Kristą įspėjo protas, kai jis kilo nuo Eleonoros ir matė sėklos pėdsakus ant jos kūno.

Dabar ji nusisuko nuo jo, nenorėjo nieko matyti, o ramų atsipalaidavimą ėmė keisti įtūžis, kurį Kristas jau pažinojo. Taip atimti nekaltybę yra šlykštu.

Kas, po velnių, ji tokia? Koks bjaurybė su ja šitaip pasielgė? Su juo? Su ja? Jos žvilgsnis, kai jis paklausė vardo, ir nerišlus atsakymas – ji tikriausiai prašė padėti?

O, gailestingas dieve. Jis jau šitiek metų dirba šnipu ir nesuprato? Kristas pajuto užuojautą ir didelę kaltę – juk žmogaus laisva valia yra šventas dalykas. Jis dar niekada gyvenime nėra naudojęs jėgos prieš moterį, o nekaltybė turi būti ginama ir vertinama. Kristas vėl nusikeikė, pagalvojęs apie niekšą Bero, atsiuntusį jam brendžiu nugirdytą nekaltą merginą, kuri dar nepažįsta šliundrų amato.

Kristui kilo ir daugiau klausimų, kai pamatė ant pagalvės sublizgusį medalioną su ilga auksine grandinėle, kurią atidengė šviesūs jos plaukai. Jis nusegė medalioną jai nuo kaklo, prinešė prie šviesos ir suprato, kad praeitis jį prisivijo.

Triukas. Apgaulė. Ir dar stipresnė grandinė, laikanti jį šičia, neleidžianti grįžti į jam deramą visuomenę, primenanti apie neišdildomą gėdą.

Ką tik pažintas svaigulys vėl apėmė Eleonorą. Ji delnais pačiupinėjo paklodes po savimi ir pamėgino suvokti, kas nutiko.

Ji nuoga. Bet nuogumas dar nieko, palyginti su netikėtai suprasta siaubinga tiesa. Ji dar smarkiau užmerkė akis ir tetroško numirti.

– Žinau, kad nemiegi, – išgirdo ji kalbant prancūziškai.

Nevalingai pasuko galvą į kalbančiojo pusę.

– Kodėl jį nešioji?

Jis sėdėjo kėdėje ištiesęs ilgas kojas, ant pirštų tabalavo Eleonoros senelio medalionas, auksiniai papuošalo raižiniai žibėjo žvakių šviesoje ir virpėdami atsispindėjo ant lubų. Kalbančiojo kelnės buvo atsagstytos, marškiniai prasegti, o plati ir daili krūtinė, kokios ji dar niekada nebuvo mačiusi, taip ir traukė žvilgsnį.

Paskutinės išgyventos valandos akimirkos ėmė grįžti atmintin. Merginos veidas siaubingai nukaito, kai pamatė, kaip jis žvelgia į jos kojas, ir suprato, kad vyras baisiai tūžta.

– Kas, po velnių, tu tokia?

Kai jis vėl delnu tvirtai palietė jai pilvą, ji visa nustėro, suvokusi, kad ir vėl jaučia didžiulį geismą.

Per jį ji tapo kekše! Kai jis palytėjo jos odą pirštais, ji vėl panoro jo artumo ir ėmė geisti kiekviena kūno dalelyte…

Staiga jis atitraukė ranką.

– Kaip nepatyrusi moteris, tu stebėtinai geidulinga.

Eleonora nusuko galvą. Riksmai apačioje garsėjo, girdėjosi, kaip dūžta stiklai ir stumdosi girtaujantieji.

Čia viešnamis.

O ji – nepažįstamo ištvirkėlio guolyje. Jos garbė nuplėšta.

Eleonora liūdnai nusišypsojo, o jos skruostu nusirito ašarėlė ir įsigėrė į raudonojo vyno spalvos pagalvę. Pasipylė prancūziški keiksmai, ir ji suprato, kad tas vyras pastebėjo ją verkiant.

Ledi Eleonora Breisvel-Louven? Rafinuotoji Anglija ir gero tono pojūtis liko už jūrų marių.

Kristas laikė rankose medalioną ir tūžo matydamas baimę jos akyse.

– Kas tu tokia? – nesiliovė klausinėjęs trūksmingu balsu. O kad jis galėtų palikti ją čia, išeiti į nakties tylą ir palaukti, kol ji išsinešdins. Bet nuo šiol nebus taip paprasta gyventi.

Juk ją čia atbogino Bero, kas bus, jei ji vis dėlto žino apie Kristo praeitį? Metų metus jo paslaptys buvo nepasiekiamos. Kristas įnirtingai papurtė galvą. Mergina prarado nekaltybę, tad jis turi jai padėti.

Kristo galvoje sukosi įvairiausių minčių. Ji vis tylėjo, todėl jis siuto ir norėjo keršto.

Atsilošęs pasvėrė, ko galėtų imtis.

Ji nekalbės, o jis ir nenori jos versti kalbėti. Be to, ji drebėjo, nes ugnis prigeso, į Kristo kambarį įsėlino Paryžiaus ankstyvo lapkričio vėsa ir jos oda pašiurpo.

Kristas paėmė dygsniuotą žąsų plunksnų antklodę, gulinčią ant skrynios šalia lovos, ir užklojo merginą, o kai pamatė, kad viena jos pėda liko nepridengta, pataisė kraštelį, kad jai būtų šilčiau.

Į kambarį ėmė skverbtis bundanti aušra ir Švč. Jėzaus Širdies bazilikos varpai suskambo toms sieloms, kurios vis dar tiki Švč. Mergelės užtarimu. Kristas prisidegė manilinį cigarą, įkvėpė sodraus švelnaus kvapo, dūmai vinguriuodami kilo į viršų, o vienišas brėkštantis rytas ir vėl baksnojo pirštu rodydamas, kokiu žmogumi jis tapo.