Day Leclaire - Dviejų sandoris

Mėgindama prasiblaškyti Nikė apsidairė po kabinetą. Čia kaip ir laukiamajame tvyrojo elegancija su subtiliomis turto ir prabangos užuominomis. Toks interjeras tikriausiai padėjo parduoti klientams Karolinos laivybos teikiamas paslaugas. Biuras visai kitoks nei Kinkeidų grupės , kur kabinetai įrengti gražiai, bet funkcionaliai, pabrėžiant Redžinaldo Kinkeido mėgtą vyriškumą.

Minutės slinko, bet nė vienas neprabilo. Nors galbūt už juos kalbėjo kabinete tirštėjanti įtampa, pakuždomis pasakojanti apie skausmą ir netektį, paslaptis ir apgavystes. Negalėdama daugiau nė akimirką kęsti kylančios audros Nikė nutraukė tylą – Džekas tikriausiai to ir tikėjosi.

– Atsiprašau, Džekai. Nuo pat pradžių turėjau prisipažinti, kad dirbu Kinkeidams. – Vyras neatsakė, tik žvelgė į ją tomis nervinančiomis šviesiai mėlynomis akimis, draskydamas bejausmiškumu. Nikė padėjo atsineštą aplanką ant stalo krašto ir stumtelėjo. – Kaip ir prašei, atnešiau ataskaitas.

Džekas nukreipė žvilgsnį į aplanką ir vėl atsistojo. Šįkart nuspūdino prie baro ir įsipylė atsigerti. Per petį žvilgtelėjo į ją ir klausiamai kilstelėjo tamsų antakį.

– Ne, ačiū. – Nekantraudama paklausė: – Ar ką nors pasakysi?

– Tikiesi viską baigti greitai ir neskausmingai? Apgailestauju, brangioji. Taip lengvai neišsisuksi.

Sarkazmas privertė ją susiraukti. Slėgė išsekimas. Ši diena, regis, tęsėsi be galo ir tikriausiai virs tokia pat begaline naktimi. Ačiū Dievui, penktadienis – turės visą savaitgalį susitaikyti su tuo, kas šiandien nutiko.

– Džekai, aš suklydau, – tarė ji tyliu balsu. – Ar tikrai dėl vieno nutylėjimo atsisakysi to, kas mus sieja?

– Kas mus sieja? – Džekas neskubėdamas atsigėrė. Nikė pirmąkart pastebėjo jo įsiūtį, ir ją sukrėtė to jausmo gelmė ir galia. – Mūsų nesieja niekas. Siejo… Na, tai visai kas kita.

Nikė sumirksėjo tramdydama ašaras.

– Prašau, Džekai…

– Nereikia. – Jis su trenksmu padėjo gėrimą ant baro, ir raižyto stiklo taurė prieštaraudama sudzingsėjo. – Tiesiog… nereikia.

– Kinkeidai nežinojo, kad mūsų santykiai tapo tokie rimti. Be to, jie manęs neprašė daryti nieko neteisėto ar neetiško.

Džekas niūriai ją nudelbė akimis.

– Išskyrus tai, kad turėjai įrodyti, jog aš nužudžiau tėvą?

Nikė pašoko ant kojų.

– Po velnių, Džekai. Žinau, kad nenužudei Redžinaldo. Abejoju, ar ir Kinkeidai tuo tiki. Negalėtum taip pasielgti. Galbūt judu su tėvu nesutarėte, bet žinau, koks esi vyras.

– O kokia moteris esi tu?

– Pats žinai, kokia.

Džeko žvilgsnis buvo ledinis, dar šaltesnis, nei jai kada teko regėti.

– Žinau.

Užliejęs pyktis išdžiovino ašaras.

– Niekada tau nemelavau, Džekai. Neslėpiau, kas esu, ką jaučiu širdyje. Nejau tikrai tiki, kad būčiau suvaidinusi reakciją į tavo prisilietimą? Į tavo bučinį? – Ji išdrįso priartėti, iš dalies vildamasi įveikti jo susitvardymą ir iš dalies baimindamasi to, kas nutiks, jei pavyks. – Kad apsimetinėjau, kai mudu mylėdavomės?

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.