Day Leclaire - Dviejų sandoris

– Ir, – paragino Nikė. Išvydusi sunerimusią išraišką nusišypsojo. – Viskas gerai, Metjau. Kalbėk.

Jis metė į Džeką pagiežingą žvilgsnį.

– Paprašiau, kad tą vyrą perprastum. Ar jis tinkamas vadovauti Kinkeidų grupei .

– Vadinasi, liepei Nikei pasidomėti manimi ir Karolinos laivyba , – rėžė Džekas. Žvilgsnis nukrypo į Nikę ir skausmingą akimirką užsibuvo. Jos akis užplūdo ašaros ir vyras prisivertė nenusigręžti, nepripažinti, kaip jį tai veikia. – Šiandien iki darbo dienos pabaigos ant savo stalo lauksiu visų apie mane sudarytų ataskaitų kopijų.

– Taip negalima… – prabilo Erdžėjus.

– Galima, – ryžtingai pertraukė Džekas. – Aš pagrindinis šios įmonės akcininkas. Turiu teisę prašyti tokių duomenų. Jei jie iki penktos valandos neatsiras ant mano stalo, advokatas parūpins teismo nutarimą, ir būsite priversti tą informaciją atiduoti. Tada ir išsiaiškinsim, kada ir ką liepėte Nikei padaryti.

Įsikišo Metjus – balse skambėjo susierzinimas.

– Tu mūsų konkurentas, Sinkleri. Po velnių, ko tikėjaisi? Kad sėdėsim rankas sudėję, kol iš mūsų atimsi pragyvenimo šaltinį? Negali būti, kad mums panosėje mosuodamas tais keturiasdešimt penkiais procentais nemėginsi perimti šeimos verslo ar kad nebandysi Kinkeidų grupės sujungti su Karolinos laivyba . – Jis palaikomai uždėjo ranką Nikei ant peties. Džekui prireikė visų dar likusių savitvardos kruopelių, kad jos nenumuštų. Užliejusi gryno savininkiškumo banga prilygo potvyniui. – Žinok: pasakiau Nikei, kad nieko tokio, jei aš klystu ir tu esi garbingas. Bet tu nesi garbingas, tiesa, Sinkleri?

– Verslo reikaluose esu.

– Nesąmonė, – įsiterpė Erdžėjus. – Nuo pat pradžių kišai mums koją, pasinaudojai žmogžudyste, kaltę dėl kurios policija mėgino suversti mano mamai, kad pavogtum iš mūsų klientus.

– Tiesa. – Džekas trūktelėjo pečiais. – Na ir kas? Verslas yra verslas.

Erdžėjus suspaudė lūpas, o jo veide – šiurpiai panašiame į tokį, kokį kas rytą veidrodyje mato Džekas – liepsnojo bejėgiškas įsiūtis.

– Neleisiu, kad mūsų tėvo sukurtą verslą nuleistum į klozetą.

– Kodėl turėčiau taip pasielgti? – maloniai pasidomėjo Džekas. Ak, kaip smagu susiremti su broliais, kurie visą gyvenimą buvo už jį pranašesni. Troško šios akimirkos lygiai taip pat, kaip troško tos akimirkos, kai sekdamas tėvo pėdomis taps Kinkeidų grupės prezidentu ir generaliniu direktoriumi. – Kinkeidų grupė – sėkmingai veikianti įmonė, kurios didelė dalis priklauso man. Neketinu jos sužlugdyti.

Erdžėjus dvejojo, nukreipė žvilgsnį į brolį, ir Kinkeidai akimirką nebyliai pasitarė.

– Tai kokie tavo ketinimai dėl šį mėnesį rengiamo kasmetinio susirinkimo?

– Dalyvausiu.

Taip, tikrai smagu. Tiksliau, būtų smagu, jei jo nevertų Nikės akys, melsdamos supratingumo. Na, Džekas tikrai suprato. Suprato, kad nederėjo pasitikėti žmogumi, besisukiojančiu tarp rinktinių Čarlstono elito atstovų.

– Rinksime naują prezidentą ir generalinį direktorių. Už ką balsuosi? – neatlyžo Erdžėjus.

– Sakyčiau, palauk ir pamatysi, bet nėra prasmės. – Džekas žingtelėjo Erdžėjaus link ir nė kiek nenustebo, kai netikras brolis neatsitraukė. Spėjo, kad juodu ir šiuo atžvilgiu panašūs – gal net pernelyg panašūs – drėbti iš to paties molio kaip ir bendras tėvas. – Ketinu perimti Kinkeidų grupę .

Metjus nusikeikė.

– Taip ir maniau.

Džekas tik nusišypsojo.

– Be to, ketinu pasielgti būtent taip, kaip jūs tikėjotės. Sujungsiu Kinkeidų grupę su savo įmone. – Žvilgsniu jis nutvilkė iš pradžių Erdžėjų, paskui Metjų. – Sveiki atvykę į Karolinos laivybą . Siūlau neįsitaisyti patogiai. Ilgai neužsibūsite.

Tai taręs jis apsisuko ir išlėkė iš kabineto. Nė neatsigręžė, nors visa esybe norėjo. Bet nedrįso. Žinojo, kad jį sunaikintų vienas žvilgsnis į apstulbusios Nikės veidą.

Lygiai be penkių minučių penktą Nikė Tomas įsuko į Karolinos laivybos stovėjimo aikštelę. Į akis krintantis tamsiai raudonas Džeko automobilis Aston Martin Volante stovėjo geriausioje vietoje prie pat durų, kaip ji spėjo, vedančių tiesiai į jo kabinetą. Bet ji neketino patikrinti savo įtarimo. Nuo šiol reikės elgtis itin atsargiai, vadinasi, ir įeiti teks kaip visiems – pro laukujes duris.

Atidariusi raižyto stiklo duris ji žengė į fojė ir akimirką stabtelėjusi nužvelgė patalpą. Ji čia niekada nebuvo ir neprašė aprodyti biuro, bijodama, kad Džekas mainais tikėsis to paties ir pasijus galįs arba turįs pasiteirauti apie jos darbovietę. Nikė vengė pokalbio, per kurį jos pareigoms tektų per daug dėmesio.

Kažkodėl ją nustebino laukiamojo elegancija ir pietietiškas žavesys. Nors neturėjo. Juk lankėsi jo paplūdimio namelyje – tiesa, tai per kuklus apibūdinimas, nes jo namai Čarlstone spinduliavo turtu ir šiuolaikiška prabanga. Be to, jai teko viešėti jo namuose Grinvilyje, erdviuose plantacijos rūmuose, kuriuose nuostabiai derėjo senieji ir naujieji Pietūs.

Su ja žavingai šypsodamasi pasisveikino sekretorė.

– Panelė Tomas?

Nikė iš nuostabos sumirksėjo.

– Tikrai.

– Džekas sakė, kad atvyksite. Susilažino su manimi, kad pasirodysite prieš pat darbo pabaigą. – Ji nusijuokė. – Šitiek metų jam dirbu ir turėčiau žinoti, kad neverta lažintis. Jis visada laimi.

Nikė užgniaužė plykstelėjusį susierzinimą.

– Žinau, – tarė.

– Ak, tai pažįstate mūsų Džeką. – Mūsų Džeką? – Palydėsiu iki kabineto. Jis sakė, kad iškart užeitumėte.

Ji apėjo priimamojo stalą ir patraukė plačiu koridoriumi. Nikė spėjo, kad ši moteris įpusėjusi trečią dešimtį, šešeriais septyneriais metais jaunesnė už ją pačią. Sekretorė vilkėjo tvarkingą tamsiai rudos prie akių derančios spalvos kelnių kostiumėlį, o trumpai ir stilingai nukirpti šviesūs plaukai traukė dėmesį prie dailių veido bruožų. Prie dvivėrių durų ji stabtelėjo, skubriai pabilsnojo krumpliais ir jas atidarė.

– Pas jus atvyko Nikė Tomas.

– Ačiū, Lina. Gali baigti darbą.

– Gerai. Iki pasimatymo pirmadienį. – Sekretorė dar kartą žavingai nusišypsojo Nikei. – Buvo malonu susipažinti, panele Tomas.

Džekas pakėlė akis nuo paskleistų ant stalo dokumentų ir mostu paragino atsisėsti ant kėdės priešais. Vos tik ji pritūpė, Džekas nužingsniavo iki durų ir jas uždarė. Kažkodėl toks elgesys jai pasirodė bloga lemiantis, ir visą dieną augusi baimė dar sustiprėjo.

Nejau dar šį rytą ją pažadino šio vyro lūpos ir kūnas? Juokas ir džiaugsmas dėl netikėtos sueities? Nuostabus smarkus malonumas? Tai prisiminusi Nikė užsimerkė, bet, regis, nepajėgė užgniaužti prisiminimo. Kai laikrodis perspėjo, kad neatsikėlę jie pavėluos į darbą, Džekas nunešė ją iš lovos į dušą. Kartu prausdamiesi, glaustydamiesi ir liesdamiesi vienas prie kito jie dar daugiau juokėsi.

O dar tos žaismingos akimirkos, kai ji užsitempė tamsmėlynes kelnaites ir liemenėlę, kurias ir vilki dabar. Džekas pajuokavo nutrauksiąs jos paskubomis apsirengtus apatinius ir pasiūlė tai, kas jos skruostus nukaitino, bet nepakeliamai gundė. Dabar gailėjosi nepasinaudojusi pasiūlymu – kažin ar tokia proga dar kada nors pasitaikys.

Netaręs nė žodžio Džekas ir vėl atsisėdo prie stalo – kaip kapitonas prie laivo vairo. Nikė įdėmiai jį nužvelgė, bet išraiška tebebuvo neperprantama. Nikė labiausiai norėjo prasibrauti pro skiriančią ledo sieną. Bet jis puikiai mokėjo slėpti jausmus už storų užtvarų – tikriausiai tai neeilinės vaikystės rezultatas. Ji iš asmeninės patirties žinojo, kaip retai jis įsileisdavo kitus ir kaip skaudžiai sureagavo į jos išdavystę.