Maisey Yates - Atkeršyk

Tai turėjo būti nuobodžių pokalbių vakaras. Nes Aleksas, Hanteris ir Ostinas susitikdavo kasmet tą pačią dieną – gerdavo ir nuobodžiai plepėdavo. Pokalbiai būdavo neįdomūs ir nereikšmingi, bet jie pridengdavo praeities šešėlius tarsi storas sluoksnis kapų žemės senus kaulus.

Kalbantis apie kaupiamąsias pensijas, futbolo statistiką ir kitus aktualius įvykius, nebūdavo sunku pamiršti, kad iš tiesų juos čia suvedė mirtis.

Bet laiškas, kurį Ostinas laikė rankoje, buvo tarsi prakeiktas kastuvas, atkasiąs, kas slepiasi giliai po žeme. Jis viską pakeis. Ir jokia nuobodi tema jau niekada nebepajėgs praeities vaiduoklių nustumti šalin.

Ostinas pažvelgė į du vyrus, sėdinčius priešais. Vyrus, kuriuos kažkada laikė geriausiais draugais, bet kurie per pastaruosius dešimt metų tapo beveik svetimi.

Hanteris pasakojo apie nacionalinę futbolo lygą, o Aleksas pritariamai linksėjo. Tai buvo visiškai beprasmiški pasvarstymai, bet, kita vertus, apie ką dar jie galėtų kalbėtis? Juk buvo vos pažįstami. Pažįstami, kurie kasmet susitikdavo per niūrią sukaktį, bet niekada nekalbėdavo apie tai, dėl ko susirinko. Pažįstami, kurie bijojo pažiūrėti vienas kitam į akis.

Gal tai ir buvo nuobodžių pokalbių tikslas? Nustelbti blogus prisiminimus ir nutolinti artimus draugus. Ir tas nutolimas nebuvo atsitiktinis.

Bet šiandien jie nebegalės būti svetimi ir, kaip įprasta, plepėti apie nereikšmingus dalykus. Nes Ostinas turėjo laišką, kuris tiesiog degino odą. Jis įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir palietė sulankstytą dokumentą. Tada ištraukė jį ir padėjo ant stalo – baltas popierius susiliejo su akinančiai balta staltiese.

Keista. Jis manė, kad laiškas paliks tamsiai raudoną dėmę.

– Bijau, kad įprasta neigimo ir tylaus apgailestavimo vakarienė šiandien nebus patiekta, – tarė jis.

– Kas per velnias? – abejingai paklausė Hanteris laukdamas paaiškinimo. Bet Ostinas tylėjo.

Galiausiai Aleksas pakėlė popierių ir jį išlankstė. Prabėgomis perskaitęs, padavė jį Hanteriui.

– Kas čia? – įtampos kupinu balsu paklausė jis, perfrazavęs Hanterio klausimą.

– Tiesa. Bent aš tuo tikiu. – Ostinas atsisėdo ir, paėmęs šakutę, prispaudė nykštį prie jos dantukų pamažu didindamas spaudimą, kol vos nepradūrė odos. – Mano tėvas, Džeisonas Trefenas, šventuoju laikomas advokatas, nepailstantis užguitųjų ir persekiojamųjų gynėjas, paskatino moterį nusižudyti smerktinais savo veiksmais. – Jis paleido šakutę ir ši nukrito ant stalo. – Bijau išsiaiškinti, ką jis padarė. Žinojau, kad tai kažkas baisaus, nes privertė ją pasijusti neturinčia kitos išeities ir ryžtis savižudybei. Bet iki šiol negalėjau tuo patikėti.

– Štai dėl ko ji tai padarė… – konstatavo Hanteris šiurkščiu balsu ir bejausmėmis akimis. Aleksas įsmeigė žvilgsnį į jį, tarsi lauktų, ką šis darys toliau.

Ostinas žinojo, kad jie visi galvoja apie tą pačią naktį ir tą patį nutikimą. Apie tą pačią moterį.

Sarą.

– Tikriausiai, – atsakė jis.

– Iš kur gavai šią informaciją? – paklausė Aleksas.

– Ją pateikė anonimas. Atsitiktinai.

– Atsitiktinai, – pakartojo Hanteris.

– Ji buvo skirta ne man, – paaiškino Ostinas šiurkščiai. – Laiškas buvo atsiųstas į mūsų labdaros organizaciją, kuri viešai nėra siejama su manimi. Todėl manau, kad ir kas jį atsiuntė, nežinojo, jog jis atsidurs mano rankose. Kadangi retai lankausi įstaigoje, galėjau jo ir nepamatyti. Bet laišką man perdavė Trevis Beringeris, buvęs mūsų bendraklasis, kuris kartais savanoriauja organizacijoje. Tai nuo moters, prašančios pagalbos. Mano tėvas sulaukia tiek daug spaudos dėmesio. Populiariausia pokalbių laida šalyje ruošiasi papasakoti apie jį ir visus jo gerus darbus. Perskaitęs laišką ir šiek tiek žinodamas apie Sarą, Trevis nusprendė, kad turiu jį pamatyti.

– Vadinasi, kažkas turi įrodymų, kad jis priekabiaudamas ir įžeidinėdamas paskatino Sarą savižudybei? – paklausė Hanteris.

– Tai netikri įrodymai. Tai beprotiškas kaltinimas. Spėjimas, kad jo veiksmai paskatino ją nusižudyti.

– Ar tiki tuo, Ostinai? – paklausė Aleksas.

– Taip. – Tai, be abejo, jo visai nedžiugino. Jį pykino jau dvi dienas – nuo tada, kai gavo šį laišką. Bet tikėjo tuo.

Ostinas jau seniai įtarinėjo tėvą ir pats jautė kaltę. Dėl Saros skambučio, į kurį neatsakė, ir balso pranešimo, kurį perklausė, kai jau buvo per vėlu.

Bet neturėjo jokių įrodymų. Nepaisant to, jis nutraukė ryšius su tėvu ir kitus šeimos narius aplankydavo tik per šventes. Su motina ir seserimi mieliau pietaudavo viešbučiuose nei Trefenų dvare.

Dabar įtarimai pamažu virto faktais. Tiesa graužėsi pro likusius abejonių skutelius. Jau dvi dienas Ostinas mąstė apie paskutinį savo pokalbį su Sara. Vėl ir vėl iš pradžių. Apie paskutinį kartą, kai matė ją gyvą. Ji atrodė tokia trapi, liūdna ir pavargusi…

– Šis darbas daug labiau vargina, nei galėjau įsivaizduoti, Ostinai. Labai pavargau… Man nepatinka tai, ką turiu daryti.

– Toks tas advokato darbas, meilute, – atsakė jis juokdamasis. – Kartais turi ginti dalykus, kurie atrodo nepateisinami. Bet turime pasitikėti teismų sistema.

– Niekuo nebepasitikiu.

– Tave tai gerokai išvargins. Bet laikui bėgant priprasi.

– Nemanau… Man reikia tavo pagalbos, Ostinai. Tai dėl tavo tėvo…

Bet jis neišklausė jos, nes buvo susijaudinęs dėl to, kad jį priėmė į elitinę teisės mokyklą, o tėvas pažadėjo padaryti jį savo įmonės partneriu. Buvo per daug apsvaigintas būsimos valdžios, todėl neįsiklausė į jos žodžių potekstę, neišgirdo liūdesio balse. Tą akimirką Ostinas buvo per daug susirūpinęs savimi. Kodėl gi ne? Gyvenimas jam viską patiekdavo ant lėkštutės. Jis viską gaudavo labai lengvai. Jo pavardė buvo labai garsi ir jis tuo naudojosi. Kaip ir tėvas.

Paskui Sara nušoko nuo stogo ir pradėjo sklisti paskalos. Pirmiausia apie tai, kad Džeisonas Trefenas nebuvo toks šventas, kokiu dėjosi esantis. Bet Ostinas nekreipė dėmesio. Jis per ilgai tai ignoravo. Iki pat paskutinio pokalbio, kai išėjo iš tėvo įmonės.

Jos šeima gavo daugiau pinigų, nei nusipelnė. Viskuo pasirūpinta. Tai nesusipratimas.

Visi tie pasiteisinimai. Visai kaip vyrų, kurių jo tėvas daugybę metų dėjosi nemėgstantis. O pasirodė esąs toks pat, kaip jie. Įsitikinęs, kad gali gauti iš moters, ką panorėjęs, vien todėl, kad jis – vyras ir yra stipresnis.

O dabar šis laiškas. Ostinas negalėjo įsivaizduoti, kad jo tėvas taip persekiojo Sarą, jog ji nusižudė. Bet faktai nebeleido tuo abejoti.

– Jis vis dar liaupsinamas per televiziją, – prabilo Hanteris.

– Taip.

– Eina šikt…

– Pritariu, – tarė Aleksas.

– Aš irgi pritariu, bet ką darysime toliau?

– Tu advokatas, Ostinai, todėl turėtum ką nors sugalvoti. Ką nors žiauraus, bet teisėto, – pasakė Hanteris.

– Čia ir bėda. Neturiu nieko teisėto. Nieko, kas tiktų teismui.

– Tada turime kažką surasti, – pasiūlė Aleksas.

– Kam?

Hanteris pažiūrėjo žemyn į savo krumplius ir Ostinas, nusekęs jo žvilgsnį, toje vietoje pastebėjo blyškias mėlynes. Hanteris suspaudė kumštį.

– Jei jis iš tiesų susijęs su Saros mirtimi, ką mes visi jau seniai įtarėme, padarysiu bet ką, kad sužlugdyčiau jį. – Jis pakėlė akis ir įsmeigė į Ostiną. – Kalbu rimtai. Pribaigsiu jį. Priversiu nušokti nuo stogo, kaip jis privertė ją.