Maisey Yates - Atkeršyk

Moteris pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo žalsvai mėlynos – šokiruojantis kontrastas tamsiems plaukams. Tai sukėlė įtarimą, kad akių arba plaukų spalva nebuvo natūrali, bet atrodė neįprastai ir gundančiai.

Ji nusisuko ir tikslingu žingsniu nuėjo į kitą salės pusę. Ir tada Ostinas pamatė, pas ką. Pas jo tėvą Džeisoną Trefeną.

Priėjusi moteris nusišypsojo, praverdama tamsiai raudonas lūpas ir parodydama dailius baltus dantis. Ji pažvelgė žemyn, paskui vėl pakėlė galvą, kukliai, bet flirtuodama. Ostino kraujas užvirė vien įsivaizdavus to niekšo rankas ant jos odos.

Jis pajudėjo jų link, paskui sustojo. Susitaikymas. Toks buvo šiandieninio žaidimo pavadinimas. Ostinas turėjo susitaikyti su tuo siaubūnu, o ne tėkšti jo veidą į marmurines grindis. Jam nepatiko, kaip tėvas nusišypsojo moteriai ir kaip ji vėl nuleido galvą, tarsi vaikas, tikėdamasis paglostymo.

Gal ji jau buvo tapusi viena iš jo būtybių .

Užlietas įniršio jis giliai įkvėpė. Nebegalėjo ilgiau tverti. To buvo per daug tokiam vakarui kaip šis. Pobūviui, kurio metu nusižudė Sara.

Kodėl paliko savo gėrimą ant stalo? Jam reikėjo daugiau alkoholio.

Moteris nusisuko nuo Džeisono ir jos veide Ostinas išvydo pyktį, liūdesį ir skausmą. Tie patys jausmai gyveno ir jo viduje. Jie nuolat jį lydėjo. O dabar, išaiškėjus tėvo veidmainystei, tik dar sustiprėjo.

Buvo daugybė moterų, kurioms buvo sumokėta už neapibrėžtas paslaugas – interjero dizainą, maisto tiekimą, renginių planavimą. Ostinas bandė atspėti potekstes ir nė viena jo netenkino. Tai, kad jo tėvas naudojosi dviejų jaunų interjero dizainerių paslaugomis daugiau nei šešis kartus per kalendorinius metus, kėlė įtarimą. Bet jis abejojo, kad viskas slypi būtent po tuo.

Viskuo pasirūpinta. Jie gavo kompensaciją .

Jo atmintyje iškilo paskutinis pokalbis su tėvu.

Ostinas užsimerkė ir pamėgino susikaupti. Jam trūko oro, kaklaraištis smaugė. Atrodė, kad lediniai pirštai spaudžia kaklą. Galbūt Saros. Jis to nusipelnė. Dievas žino, tikrai nusipelnė.

Tada vėl prisiminė tamsiaplaukę gražuolę, bet, peržvelgęs minią, jos niekur nepamatė. Kur ji dingo? Ar kažkur laukė jo tėvo? Ar jos vardas irgi atsidurs ant vienos iš Džeisono Trefeno sąskaitų-faktūrų? Užmokestis už suteiktas paslaugas.

Ne. Jis turi tam sutrukdyti. Kartą jau leido tam nutikti ir tebūna prakeiktas, jei leis dar kartą.

Ostinas sugrįžo prie baro ir, suspaudęs taurę viskio, išmaukė jį.

Velnias, jis bus prakeiktas bet kokiu atveju. Bet tegul nebūna bent ji.

Keitė Maikls tyliai pasimeldė ir tikėjosi, kad šį kartą ją kas nors išgirs. Kad tik jos nepagautų. Ji norėjo įsitikinti, ar sąskaitos tikrai yra. Kabineto raktą gavo iš Džeisono Trefeno sekretorės Stefanės – sumanios jaunos merginos rudomis akimis, po kuriomis nuolat tvyrojo šešėliai.

Vien pažiūrėjus į ją Keitės kūnas nueidavo pagaugais. Nes tos akys priminė Saros akis – persekiojamas, pavargusias ir tuščias, tarsi iš jų buvo išpjauta visa viltis ir palikta tik juoda bedugnė.

Keitė įėjo į biurą ir pažvelgė į tamsaus medžio spinteles, pilnas bylų. Šiknius. Jis laikėsi pasenusios katalogavimo sistemos – įspūdingos, bet nepatogios. Tai buvo tarsi atkištas vidurinysis pirštas – tiek jai, tiek kitoms jo įskaudintoms moterims. Nes jis nė nesivargino paslėpti informacijos ir viską dokumentavo. Nes begėdiškai vesdavo visų mokėjimų ataskaitas, net jei mokėjo už seksą.

Jam pasisekė, kad Keitė nusprendė viską daryti teisėtai, o ne surengti slaptą egzekuciją.

– Aš esu naktis, – sumurmėjo ji ir, nuėjusi prie trečios spintelės iš kairės, kaip buvo instruktuota, įkišo raktą į spyną. Pasukusi išgirdo tylų trekštelėjimą. Tada atidarė stalčių ir surado bylą, pavadinimu Specialios paslaugos , išėmė ją ir pervertė. Tai buvo vienerių metų byla. Tik vieneri metai ir daugybė vardų.

Saros vardas tikriausiai buvo byloje prieš dešimt metų. Kaip ir daugybės kitų moterų.

– Pilni segtuvai moterų, – sušnibždėjo ji ir nusišypsojo iš nevykusio juokelio. Tada išsitraukė telefoną ir nufotografavo pirmąją sąskaitą. Tik pasitelkdama humorą Keitė galėjo išsikapstyti iš šio mėšlo. Kitų atramų nebeliko.

Jos tėvai buvo įklimpę į narkotikus. Sesuo mirusi. Ji augino jaunesnįjį brolį Trėjų, kuris niršo ant viso pasaulio. O kur dar jos pačios demonai, kurių tikrai buvo nemažai. Tad Keitei beliko arba juoktis, arba nusivylus žmogiškumu vėl sugrįžti į tamsius požemius, kuriuose anksčiau slėpdavosi, ir malšinti skausmą kitokiais būdais.

Ne, ten daugiau nebegrįš.

Ji fotografavo sąskaitą po sąskaitos, kurių kiekviena slėpė moterį, išnaudotą Džeisono Trefeno. Paskui sudėjo jas atgal į segtuvą ir į stalčių, kurį užrakino. Įsikišusi telefoną atgal į rankinę, išėjo iš Džeisono kabineto ir pakišo raktą po gėlės vazonu ant Stefanės stalo, kaip buvo sutarusios.

Keitė giliai atsiduso ir tuščiu koridoriumi grįžo atgal į pobūvį. Atgal pas Džeisoną Trefeną.

Kalbėdama su tuo niekšu vos neprarado savitvardos. Neapsakomai troško pagriebti iš jo rankos taurę ir apversti jam virš galvos, o paskui sudaužyti jam į veidą. Šis vyras buvo jos sesers žudikas, tad jos jausmai jam buvo toli gražu ne švelnūs.

Pokylių salės durys atsivėrė ir Keitė stabtelėjo, mėgindama įsijausti į aš tiesiog grįžtu iš tualeto vaidmenį. Kad ir kas tai būtų.

Ak. Jos kvėpavimas padažnėjo ir kūną perliejo susijaudinimo banga. Tai buvo jis.

Vyras, kuris gėrė viskį ir kurio akys buvo tarsi juodos bedugnės, siurbiančios ją į save su tokia jėga, kuriai negalėjo atsispirti.

Vyras, kuris žvelgė į ją.

Keitei ne itin rūpėjo vyrai, žiūrintys į ją, nes tokių sutikdavo kasdien. Bet kai žvelgė šis vyras, pasijuto tarsi įaugusi į žemę. Atrodė, kad jis mato ją kiaurai.

Ji irgi matė jį. Įžvelgė jo sielvartą ir pyktį. Tarsi žiūrėtų į veidrodį.

Bet tai truko tik sekundę, nes ji nuėjo ieškoti Džeisono. Buvo pažadėjusi sau tai padaryti – pažiūrėti į negyvas jo akis žinodama, kad netrukus jį sunaikins, o jis nė nenutuokė apie tai. Todėl taip ir padarė. Bet tai buvo didelė auka, nes Keitė turėjo nusisukti nuo to patrauklaus vyro. Ta akimirka apibendrino visą jos gyvenimą – neigti, slopinti, tramdyti. Prisiversti gyventi toliau ir neleisti skausmui arba malonumui jos paveikti.

– Tai tu, – tarė jis sodriu ir švelniu tarsi geras šokoladas balsu.

– Taip, aš… Buvau tualete. – Puiku, Keite. Tikrai šaunus paaiškinimas .

Vyras pakėlė antakį.

– Žavu.

– Nelabai.

– Apsimesiu neišgirdęs, nes tikėjausi tave sutikti.

– Tikrai?

– Taip, – tarė jis ir priėjo arčiau įsmeigęs į ją deginantį žvilgsnį.

Keitė dar nebuvo mačiusi nieko panašaus. Jo akys buvo tokios gilios, kad ji nepajėgė nusisukti.

Pagal užsakymą pasiūtas kostiumas puikiai išryškino vyro figūrą. Platūs pečiai, tvirtas liemuo ir liekni klubai. Itin brangūs batai. O veidas buvo užburiantis. Tamsūs antakiai, dailūs žandikauliai, romėniška nosis. Lūpos – tobulos. Niekada anksčiau jos nebuvo sužavėjusios vyriškos lūpos. Net tos, su kuriomis patirdavo tiesioginį fizinį kontaktą.

Jo lūpų forma buvo nepriekaištinga. Keitę tiesiog apsėdo mintis liežuviu perbraukti viršutinę lūpą, paskui nedidelę V formos įdubą iškart po nosimi.

Jėzau … Jai reikėjo pagalbos. Gero nakties miego. Kažko. Tai nebuvo normalu.