Maisey Yates - Atkeršyk

– Kodėl norėjai mane sutikti? – paklausė ji.

– Nes esi gražiausia šio pobūvio moteris. Kaip galėčiau nenorėti?

– Nujaučiu melą, – tarė ji. – Čia yra daug modelių.

– Na, ir kas? Mano dėmesį patraukei tu.

– Esi viliotojas.

– Tikrai ne. Tad jei man sekasi prastai, tai dėl to, kad trūksta praktikos, – Ostinas susikišo rankas į kišenes, o gundančias lūpas iškreipė šelmiška šypsenėlė.

– Vėl panašu į melą.

– Tu ir vėl klysti.

– Tu girtas.

– Šiek tiek.

– Bent jau esi nuoširdus, – tarė ji. – Bet turiu grįžti.

Keitė buvo beeinanti pro jį, bet vyras sugriebė ją už rankos ir sulaikė. Apstulbusi iškvėpė, nes rankos suspaudimas buvo neįtikėtinai stiprus. Tada pakėlė galvą ir sutiko niūrias jo akis.

– Pas ką? – paklausė Ostinas švelniu balsu, visiškai priešingu rankos spaudimui.

Keitės širdis daužėsi. Bet ne iš baimės. Tas rankos suspaudimas, toks stiprus ir ryžtingas, pažadino joje…

Ji atsipeikėjo. Negali leisti, kad šis keistas vyras apsuktų jai galvą per pobūvį, kurį ji koordinavo. Bet jo elgesyje buvo kažkas dominuojančio ir griežto, kas pažadino uždraustas fantazijas, gyvenančias tamsiuose jos sielos užkaboriuose. Jose Keitė nesvajojo apie saldžius nuostabaus princo bučinius. Ji troško tokių dalykų, kurių nė pati nesuprato. Todėl, vertindama kiekvieną sutiktą vyrą, visada atrasdavo trūkumų.

Tik ne šį kartą. Vyrui priešais ją nieko netrūko. Keitę nupurtė drebulys ir vidinis balsas sušnibždėjo: Jis tikrai žinotų, ko tau reikia.

– Ne tavo reikalas, – sumurmėjo ji.

– Pas Džeisoną Trefeną? – karčiai paklausė Ostinas.

– Kodėl?

– Mačiau, kaip su juo kalbėjai.

– Kalta, – tarė ji. – Ar dabar paleisi mane?

– Pasilik nors trumpam.

– O jei nesutiksiu?

Jis nužvelgė ją.

– Abejoju.

Viena Keitės dalis norėjo jį paerzinti ir atsisakyti. Patirti, ar jis dar stipriau ją suspaus, rodydamas valdžią. Bet to nepadarė.

– Gerai, trumpam pasiliksiu.

Jis paleido ją.

– Pasistengsiu būti įdomesnis nei tai, kas šiuo metu vyksta pobūvyje.

– O… – Jis apgailestaudamas nusišypsojo. – Jie turi kokteilinių krevečių.

– Nejaugi pralaimiu vėžiagyviams?

– Tai tik pradžia. Girdėjau, kad visos jūrų gėrybės buvo atvežtos iš Meino.

– Nesu iš Meino, tad nemanau, kad galiu su jomis varžytis.

– O iš kur esi? – paklausė Keitė.

– Iš valstijos šiaurės.

– Hmm, miglota.

Ostinas gūžtelėjo pečiais.

– O tu iš kur?

– Pagal kilmę? Kažkur iš rytinės pakrantės.

– Irgi gana neapibrėžta, – tarė jis.

– Neapibrėžtumas nėra blogai. Mes juk tik plepame koridoriuje.

– Tikrai? – paklausė jis ir vėl suėmė jos ranką, pirštai degino jai odą.

Keitė nebuvo flirto mėgėja. Paskutinį kartą pasimatyme buvo taip seniai, kad nė neprisiminė. O seksualinis gyvenimas? Jo nebuvo. Dėl jaunesnio brolio ir tėvų, kurie dažniausiai būdavo apsvaigę. Be to, susitikinėti su kažkuo reiškė, kad reikės tam žmogui atsiverti ir įsileisti jį į pragarą, kurį ji vadino gyvenimu.

Kad ir kaip ten būtų, Keitė nepažinojo nė vieno pakankamai patrauklaus vyro tame veltėdžių mieste, iš kurio buvo kilusi. Tenorėjo iš ten išvykti. O išvykusi nepailsdama dirbo, kad pasiektų tai, ką dabar turi. Kad patektų į šį visuomenės sluoksnį ir galėtų pažiūrėti Džeisonui Trefenui į akis. Ir dar – kad surinktų prieš jį įrodymus.

Staiga Keitė pasijuto išsekusi. Prisiminė kiekvieną prarastą galimybę, kiekvieną negailestingai užgniaužtą jausmą, kiekvieną dėl keršto paaukotą akimirką – taip pat ir akių kontaktą su šiuo vyru pobūvių salėje. Viskas vardan to, kad pamatytų, kaip laimi teisingumas.

Nebenorėjo grįžti į salę, norėjo likti koridoriuje su juo. Su vyru, kurio sieloje tūnojo tokia pat tamsa, kaip ir joje. Kuris ieškojo to paties, ko ir ji.

Keitė pajuto, kad jis yra tas vienintelis. Tas, kuris atskleis jos fantazijas, slepiamas giliausiose sielos kertelėse. Nes jis buvo pirmasis, kurio iš tiesų geidė.

– O gal tai kažkas daugiau, – galiausiai tarė ji. – Jei jau kalbame atvirai, aš irgi nesu itin patyrusi flirto žaidimuose.

– Sunku patikėti.

– Kodėl?

– O kodėl tu nepatikėjai, kai sakiau tą patį?

– Nes tau puikiai sekasi.

Ostinas pasislinko dar arčiau jos.

– Nesuprask manęs klaidingai. Gal ir nesu viliotojas, bet jei kažko užsigeidžiu, gaunu tai. Jei geidžiu moters, – tai tardamas jis pakėlė ranką ir perbraukė jai per skruostą, – sugundau ją.

Tai turėjo suerzinti Keitę ir ji privalėjo atstumti jį, pasiųsti po velnių su visu tuo vyrišku mėšlu. Bet nepadarė to, nes tai jos nesuerzino. Tai nepriminė žaidimų, kurių ji buvo mokoma saugotis, arba spąstų, į kuriuos pakliuvo Sara. Čia neslypėjo jokia gudrybė. Šio vyro žodžiai buvo stebinančiai nuoširdūs.

Apie tai ji ir fantazuodavo. Būtent dėl to joks kitas vyras niekada jos taip netraukė ir nepažengė toliau bučinio.

– Geidi manęs? – paklausė ji.

– Taip, – atsakė Ostinas.

– Velnias. Tu iš tiesų girtas.

– Taip, – sutiko jis. – Bet ne tiek, kad nežinočiau, ko noriu.

– Mes nepažįstame vienas kito.

– Žinau. Bet gal taip net geriau?

Keitė patraukė pečiais.

– Nežinau. Dar niekada… – ji buvo beišsižiojanti, kad niekada nesimylėjo su jokiu vyru, net ir su pažįstamu, bet nebaigė minties. Dvidešimt šešerių skaistuolė nuskambėtų gana juokingai ir ji nebuvo nusiteikusi to prisipažinti.

Be to, tai galėjo jį išgąsdinti. O Keitė dar nenusprendė, nori to, ar ne.

Vieną dalyką ji tikrai žinojo: vien todėl, kad niekada nesimylėjo su vyru, jai nereikėjo švelnaus ir atsargaus gundymo. Norėjo pajusti stiprias ir užvaldančias jo rankas.

– Aš irgi, – pritarė Ostinas.

– Tu ką irgi? – paklausė ji. Nes jis tikrai nebuvo skaistus.

– Paprastai taip nesielgiu. Negundau moterų, sutiktų koridoriuose. Aš užmezgu santykius. Prieš žengdamas miegamojo link bent tris kartus pakviečiu moterį vakarienės.

– Kaip žavinga.

– Pritariu.

– O kaip jautiesi dabar?

– Jaučiu, kad nenoriu tris kartus vestis tavęs vakarieniauti. Noriu pasimylėti su tavimi prie sienos. Tuoj pat.

Šie žodžiai užkabino tamsiausias Keitės sielos kerteles ir pažadino poreikius, kurių ji paprastai nepaisydavo. Ji jautė, kad šis vyras gali suteikti tai, ko trokšta. Kad jis perpras visus jos norus, kurių iki šiol ji nedrįsdavo nė įvardinti. Apie kuriuos bijodavo net pagalvoti.

– Tai būtų… – nuostabu . Ji nežinojo, kaip gali būti tuo įsitikinusi. Tiesiog jautė. – Tai nelabai gera mintis, nes gali užeiti žmonės.

– Tavęs nejaudina pavojai? – paklausė jis pasilenkęs, o lūpos beveik lietė ją.

Tam tikri pavojai galėjo jaudinti, bet tik ne būti pagautai besimylint koridoriuje. Ta mintis ne itin žavėjo.

Melas .

– Pavojai – galbūt, – atsakė Keitė atsargiai rinkdama žodžius. – Bet ne vojerizmas.

– Turiu pripažinti, kad ir man tai ne prie širdies. Bet… Dar nė nepabučiavau tavęs, o nebežinau, ar iškentėsiu, kol pasieksime viešbučio kambarį.

– Labai savimi pasitiki.

– Ne savimi, o šia situacija. Juk ir tu turi tai jausti.

Keitė jautė, todėl lėtai linktelėjo galvą.

– Manau, bet kas, prisiartinęs prie mūsų, tai pajustų.

Tarsi pakėlus sunkų šulinio dangtį, Keitė pagaliau išlaisvino visus tuos jausmus, kuriuos slėpė sielos tamsybėse. Jausmus, kurių bijojo pati. Šis nepažįstamasis sudrebino jos pasaulį.