Nora Roberts - Dėkingi už klaidą

Kantrybės jai trūko visada. Vargiai galėdavo ištverti gaišatį ir visokias išgalvotas dingstis. Nepakentė jų, o dabar buvo priversta laukti ir kantrybė lašas po lašo seko, pamažu virsdama ledu. Apimta ledinio įsiūčio Sidnė Heivard būdavo daug pavojingesnė nei tada, kai kunkuliuodavo iš pykčio. Vienintelis šaltas žvilgsnis arba ledinė frazė priversdavo drebėti tą, kuriam buvo skirta. Sidnė tai puikiai žinojo.

Dabar ji vaikščiojo pirmyn ir atgal po savo naująjį biurą dešimtame namo aukšte pačioje Manhatano širdyje. Pėdino avižų spalvos kilimu iš vieno galo į kitą. Biure viskas buvo sudėta tvarkingai – popieriai, segtuvai, užrašų ir adresų knygelės. Netgi žalvario ir juodmedžio raštinės reikmenų rinkinys tobulai derėjo su raudonmedžio rašomuoju stalu. Pieštukai ir rašikliai tvarkingai styrojo pieštukinėje, o užrašų lapeliai gulėjo rūpestingai padėti šalia telefono.

Jos apranga puikiai tiko prie skrupulingai elegantiško biuro. Šiugždantis smėlio spalvos kostiumas nepriekaištingai išryškino figūrą ir neslėpė dailių kojų. Prie jo derėjo vienos eilės perlų vėrinys, auskarai ir nedidukas auksinis laikrodis. Visi papuošalai atrodė itin elegantiški ir išskirtiniai. Tokia ir turi būti Heivardų šeimos narė.

Tamsūs kaštoniniai plaukai pakelti nuo kaklo ir susegti auksine sege. Blyškios strazdanos, būdingos rudaplaukiams, beveik nematomos po plonu pudros sluoksniu. Sidnė slėpė jas manydama, kad dėl tų strazdanų atrodo per daug jauna ir pažeidžiama. Dabar jai dvidešimt aštuoneri ir veide atsispindi, jog yra kilmingos giminės. Skruostikauliai aukšti, ryškūs, smakras tvirtas, kiek atsikišęs, nosis maža ir tiesi. Veidas aristokratiškai blyškus it porcelianas, lūpos švelnios, per daug dažnai išduodančios nepasitenkinimą, o melsvos akys didelės, apgaulingai atviros, padūmavusios.

Sidnė vėl žvilgtelėjo į laikrodį, atsiduso ir nuėjo prie stalo. Dar jai nespėjus pakelti ragelio, suskambėjo vidaus telefonas.

– Klausau.

– Panele Heivard. Atėjo vyras ir primygtinai reikalauja, kad leisčiau pasimatyti su žmogumi, atsakingu už Soho projektą, o jūsų ketvirtos valandos susitikimas…

– Dabar jau penkiolika po keturių, – nutraukė ją Sidnė tyliu, ramiu ir ryžtingu balsu. – Įleiskite jį.

– Gerai, panele, bet jis ne ponas Hovingtonas.

Vadinasi, Hovingtonas atsiuntė pavaldinį. Iš apmaudo Sidnė dar aukščiau kilstelėjo smakrą.

– Įleiskite jį, – pakartojo ji ir vienu rausvo, matiniu laku nulakuoto nago spustelėjimu išjungė vidinį ryšį. Vadinasi, jie galvoja, kad ją nuramins kažkoks žemesnio rango tarnautojas. Sidnė giliai įkvėpė ir pasiruošė sunaikinti pasiuntinį.

Tik ilgametė patirtis padėjo jai neišsižioti iš nustebimo, kai tas vyras įėjo į biurą. Tiksliau pasakius – ne įėjo, pasitaisė ji. Įžengė. Išdidžiai lyg piratas su juodu raiščiu ant akies įžengė į siūbuojantį laivo denį.

Sidnė vylėsi, kad bus ganėtinai įžvalgi ir spės pirma paleisti įspėjamąjį šūvį.

Šokas, kurį patyrė, nebuvo susijęs su jo laukiniu grožiu, nors kaip tik šis būdvardis labai tiko jam apibūdinti. Tankūs garbanoti plaukai, surišti odiniu dirželiu į arklio uodegą, krito ant sprando ir visiškai nemenkino iš jo trykšte trykštančio vyriškumo. Veidas prakaulus, liesas, oda senos auksinės monetos spalvos. Primerktos akys beveik tokios pat juodos kaip plaukai. Dienos ar dviejų barzdos šeriai aplink putlias lūpas teikė jo išvaizdai šiurkštumo ir grėsmingumo.

Nors buvo tik apie metro aštuoniasdešimt ūgio ir lieknas, dailiai apstatytas jos biuras jam įėjus kažkodėl labai priminė lėlių namelį.

Užvis blogiausia, kad jis vilkėjo darbiniais drabužiais. Dulkėtais džinsais ir prakaitu permirkusiais marškinėliais, o avėjo nudėvėtais batais, nuo kurių ant šviesaus kilimo liko purvo pėdsakai. Jie nepasivargino net tarnautojo atsiųsti, pagalvojo Sidnė stipriai sučiaupusi lūpas. Atgrūdo paprastą darbininką, kuris net nesuvokia, jog prieš pokalbį reikia apsišvarinti.

– Jūs Heivard?

Išgirdusi įžūlų balsą su silpnu slavišku akcentu Sidnė iškart įsivaizdavo, kaip jis dideliais žingsniais eina link laužo, už diržo užsikišęs botagą.

Miglota to vaizdinio romantika privertė ją kalbėti aštriau.

– Taip, o jūs pavėlavote.

Vyras prisimerkė, kurį laiką juodu stebėjo vienas kitą.

– Tikrai?

– Taip. Ko gero, jums praverstų nešioti laikrodį. Jūs gal ir nebranginate savo laiko, tačiau mano laikas labai brangus, pone…

– Aš Stanislaskis. – Jis užsikišo pirštus už džinsų diržo kilpų ir perkėlė svorį ant vienos kojos. – Tikėjausi pamatyti čia vyriškį.

Ji kilstelėjo antakį.

– Akivaizdu, kad suklydote.

Jis iš lėto nužvelgė ją susidomėjęs, bet drauge ir susierzinęs. Moteris buvo graži lyg tortas su glajumi, tačiau jis čia atėjo tiesiai iš darbo visas prakaituotas ne tam, jog gaištų laiką su kažkokia panele.

– Akivaizdu. Maniau, kad Heivardas yra plikas senis žilais ūsais.

– Kalbate apie mano senelį.

– A, tai jūsų senelį ir norėčiau pamatyti.

– Tai neįmanoma, pone Stanislaski, jau beveik du mėnesiai, kaip jis miręs.

Aroganciją jo akyse iškart pakeitė užuojauta.

– Užjaučiu. Skausminga prarasti šeimos narius.

Sidnė nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl šie keli nepažįstamojo žodžiai palietė širdį labiau nei visos kitos užuojautos.

– Taip, tikrai. Prašom sėstis ir pakalbėkime apie reikalus.

Šalta, nepalenkiama ir tolima lyg mėnulis. Na ir gerai, nusprendė jis. Nereikės pernelyg suartėti, bent jau tol, kol gaus tai, ko nori.

– Aš rašiau laiškus jūsų seneliui, – pradėjo jis, įsitaisęs ant vienos iš karalienės Anos stiliaus

kėdžių priešais jos rašomąjį stalą. – Gal paskutinieji pasimetė per sumaištį jam mirus.

Keistai jis čia pradėjo, toptelėjo Sidnei, bet vykusiai. Jos gyvenimas per kelis pastaruosius mėnesius iš tiesų apvirto aukštyn kojomis.

– Laiškus reikia adresuoti man. – Ji sėdėjo pasidėjusi rankas ant stalo. – Kaip žinote, Heivardų bendrovė svarsto kelių įmonių pasiūlymus…

– Apie ką?

Sidnė pasistengė užgniaužti susierzinimą, kad ją nutraukė.

– Atsiprašau?

– Ką jūs galvojate apie tas įmones?

Jei būtų viena, dabar ji atsidustų ir užsimerktų. Tačiau tik pabarbeno pirštais į stalą.

– Kokios jūsų pareigos, pone Stanislaski?

– Pareigos?

– Taip, taip. Ką jūs dirbate?

Nekantrus Sidnės balsas privertė jį nusišypsoti. Jo dantys buvo labai balti, nelabai lygūs.

– Norite sužinoti, ką dirbu? Dirbu su medžiu.

– Esate dailidė?

– Kartais būnu.

– Kartais, – pakartojo Sidnė ir atsilošė. Jai už nugaros pro langą buvo matyti į ryškiai mėlyną dangų šaunantys pastatai. – Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl Hovingtonų statybos įmonė sau atstovauti atsiuntė žmogų, kuris kartais būna

dailidė?

Kambarys kvepėjo citrinomis ir rozmarinais. Tas kvapas priminė, jog jis suplukęs ir ištroškęs, dėl to nekantravo ne mažiau už Sidnę.